Pompėjus Didysis

Pompjus Didỹsis, Gnjus Pompjus Didỹsis (Gnaeus Pompeius Magnus) 106 09 29 pr. Kr.Roma 48 09 28 ar 29 pr. Kr.Peluzijus (Egiptas), senovės Romos valstybės veikėjas, karvedys. 79, 71, 61 pr. Kr. už karines pergales pagerbtas triumfu. 70, 55 (su Krasu) ir 52 pr. Kr. konsulas. Prievardį Magnus (lietuviškai Didysis) Pompėjui suteikė kariuomenė Afrikoje (82–81). Nuo 83 pr. Kr. Sulos šalininkas. 82–81 nugalėjo Sulos priešininko Marijaus sąjungininkus Sicilijoje ir Afrikos provincijoje. 77–72 Artimosios Ispanijos provincijoje kariavo su pretoriaus Sertorijaus vadovaujamomis sukilusiomis iberų gentimis. 71 pr. Kr. padėjo numalšinti Spartako sukilimą. 70 pr. Kr., būdamas konsulu, panaikino daugelį Sulos įstatymų. 67–66 įveikė Viduržemio jūroje plėšikaujančius piratus, 65–62 sėkmingai baigė karą su Ponto karaliumi Mitridatu VI Eupatoru, nugalėjo Armėnijos karalių Tigraną II, Sirijos karalių Antiochą XIII ir įkūrė Bitinijos, Ponto, Sirijos provincijas.

Pompėjus Didysis (Augusto laikų originalaus 1 a. pr. Kr. biusto kopija, Venecijos nacionalinis archeologijos muziejus)

63 pr. Kr. užėmė Jeruzalę, 60 su Krasu ir Cezariu sudarė Senatui priešišką sąjungą (I triumviratą), kuris netrukus tapo faktiškąja vyriausybe. Sąjungai sutvirtinti vedė Cezario dukterį Juliją. 53 pr. Kr. žuvus Krasui triumviratas iširo, Pompėjus Didysis suartėjo su optimatais.

Nuo 49 pr. Kr. dėl valdžios kovojo su Cezariu (49–45 vyko Romos pilietinis karas), 48 laimėjo kautynes su Cezario kariuomene prie Dirachijaus (Epyras), bet netrukus Cezario buvo nugalėtas lemiamame Farsalo mūšyje ir pabėgo į Egiptą. Išlipęs į krantą Egipto valdovo Ptolemajo XIII įsakymu nužudytas; jo galva nusiųsta Cezariui.

Minimas Cezario Pilietinio karo užrašuose.

L: R. Seager Pompey the Great: a Political Biography Oxford 2002.