P. Gauguino Baltas arklys (aliejus, 1898, Orsay muziejus Paryžiuje)
postimpresionzmas (post… + impresionizmas), 19 a. pabaigos–20 a. pradžios dailininkų judėjimas, kilęs kaip priešprieša impresionizmui. Priskiriamos dailės kryptys (vėlyvojo impresionizmo tąsa neoimpresionizmas), grupuotės (Pont-Aveno mokykla, Nabis), tendencijos (sezanizmas), pavienių skirtingo braižo dailininkų (P. Cézanne’o, V. van Gogho, P. Gauguino, H. de Toulouse’o‑Lautreco) kūryba. Reiškėsi nuo 1880, plačiau pagarsėjo po paskutinės (aštuntosios) impresionistų parodos Paryžiuje (1886). Postimpresionizmo terminą pirmą kartą pavartojo anglų dailės kritikas R. E. Fry, kuris Londone surengė prancūzų tapybos ir skulptūros parodą Manet ir postimpresionistai (1910–1911).
Savo kūryboje postimpresionistai atmetė impresionistinius metodus (natūralizmą, regimųjų ir emocinių akimirkos įspūdžių perteikimą), siekė tikrovės reiškinių analitinės ir filosofinės interpretacijos, raiškios kompozicinės struktūros ir savitos regimųjų įspūdžių sintezės, papildytos subjektyvių išgyvenimų perteikimu. Vienas svarbiausių postimpresionizmo bruožų – spalvų ir linijų ekspresyvumas. Postimpresionistai atsisakė linijinės perspektyvos, deformavo vaizduojamus objektus, nevengė stilizacijos, dekoratyvumo. Žymiausi postimpresionizmo atstovai P. Cézanne’as, V. van Goghas, P. Gauguinas anksčiau buvo tapę ir impresionistine maniera. P. Cézanne’as nuo 1880 kūrybą grindė požiūriu, jog bet kokia forma yra geometrinės prigimties, domėjosi formų modeliavimo ir spalvų santykiu, siekė kompozicinės darnos, medžiagiškumo ir erdvės įspūdžio. Po P. Cézanne’o mirties 1906 surengtos kelios jo kūrybos parodos paskatino rastis sezanizmą, turėjo daug įtakos kubizmui. V. van Gogho kūrybai būdinga stiprių emocinių būsenų išraiška, spalvos ir piešinio sintezė, ekspresyvumas; ryškios spalvos, jų simboliškumas, deformuoti pavidalai, neramūs potėpiai turėjo įtakos fovizmui ir ekspresionizmui. Į Okeanijos salas iš civilizuoto pasaulio išvykęs P. Gauguinas atrado naujų egzotinių temų, paveiksluose su filosofine potekste perteikė vietos gyvenimo dvasią; jo kūryba paveikė fovizmą, primityvizmo įvairias atmainas. Postimpresionizmui priskiriami ir H. de Toulouse’o-Lautreco vėlyvesni tapybos ir grafikos kūriniai, kuriuose nepagražintai vaizduojama Paryžiaus bohemos, kavinių, kabaretų, cirko gyvenimas; jo kūryba paskatino reklaminės grafikos, plakato meno plėtotę. Postimpresionizmui iš dalies priskiriama ir O. Redono, vėlyvoji E. Degas, P. A. Renoiro kūryba. Postimpresionizmas paplito ir kitose šalyse. Čekijoje jo apraiškų būta grupuotės Osma, Rusijoje – Būgnų valeto, Žydrosios rožės dailėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose – M. Prendergasto, Didžiojoje Britanijoje – Vanessos Bell (1879–1961), Spencerio Gore’o (1878–1914), Duncano Granto kūryboje (1885–1978). Postimpresionizmas turėjo didelės įtakos 20 a. dailės raidai.
Lietuvoje
Lietuvoje postimpresionizmo požymių buvo 20 amžiaus 3 dešimtmečio pabaigos–4 dešimtmečio dailėje (daugiausia J. Vienožinskio), pasireiškė A. Valeškos, V. Vizgirdos, A. Samuolio, V. Eidukevičiaus kūryboje.
1664
J. Rewald Post-Impressionism: From Van Gogh to Gauguin London 1978; A. Bowness Post-Impressionism: Cross-Currents in European Painting London 1979; B. Denvir Post-Impressionism London 1992; B. Thomson Post-Impressionism London 1998.