Rùsijos 1905–07 revoliùcija, 1905–07 revoliùcija, Pirmóji Rùsijos revoliùcija, buvo nukreipta prieš carizmą ir Rusijos politinę ir ekonominę plėtotę stabdančias feodalinės santvarkos liekanas. Kilo per 1904–05 Japonijos ir Rusijos karą, kuris išryškino Rusijos silpnybes ir paaštrino socialinius ir tautinius konfliktus. Revoliucijos pradžia laikomas 1905 01 22 (pagal senąjį kalendorių – 01 09) taikių darbininkų eitynių Sankt Peterburge sušaudymas (Kruvinasis sekmadienis). Šis įvykis visoje valstybėje sukėlė pasipiktinimą ir protesto streikus. Juose 1905 01–03 dalyvavo apie 810 000 žmonių (daugiausia didžiausiuose Vidurio Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos, Sakartvelo, Sibiro ir Lenkijos karalystės miestuose). Eserai, be kitų kovos priemonių, laikėsi individualaus teroro taktikos: iki 1907 vidurio per jų surengtus pasikėsinimus žuvo keliasdešimt asmenų, tarp jų – imperatoriaus Nikolajaus II dėdė Maskvos generalgubernatorius didysis kunigaikštis Sergejus Aleksandrovičius.
minia Sankt Peterburgo Nevskio prospekte (1905 01 31)
sukilusi šarvuočio Potiomkin įgula (1905 06)
1905 pavasarį ir vasarą revoliuciniai bruzdėjimai apėmė daugumą pramonės centrų, t. p. dalį kaimo vietovių (apie 1/5 Rusijos imperijos europinės dalies apskričių). Rusijai patyrus pralaimėjimą kare su Japonija kilo ginkluotų sukilimų kariuomenėje (garsiausias jų – 1905 06 Juodosios jūros šarvuočio Potiomkin jūreivių sukilimas). Siekdamas normalizuoti padėtį imperatorius Nikolajus II 1905 08 19 paskelbė manifestą dėl patariamosios įstatymų leidybos institucijos sušaukimo (Bulygino dūmą buvo numatyta sušaukti vėliausiai 1906 sausį, bet ji taip ir nebuvo išrinkta). Rudenį neramumai apėmė beveik visą valstybę: 1905 09 Maskvoje kilo streikas, kurį parėmė Sankt Peterburgo įmonių darbininkai, 10 15–18 vyko vadinamasis Spalio visuotinis streikas, kuriame dalyvavo apie 2 mln. žmonių.
Susiklosčiusios padėties veikiamas Nikolajus II 1905 10 30 (pagal senąjį kalendorių – 10 17) paskelbė Spalio septynioliktosios manifestą, kuriuo paskelbta asmens neliečiamybė, sąžinės, žodžio, susirinkimų, sąjungų laisvė, pažadėta išplėsti rinkimų teisę, sušaukti Valstybės dūmą, kuri turėtų teisę leisti įstatymus. 1905 11 03 paskelbta politinių kalinių amnestija, 11 16 – kad iš buvusių dvarininkų valstiečių nuo 1907 bus nustota imti išperkamuosius mokesčius.
Manifestas ir kitos nuolaidos netenkino daugelio Rusijos visuomenės sluoksnių. Liberalai ir demokratai ėmėsi kurti legalias politines struktūras, rengtis rinkimų į pirmąją Valstybės dūmą kampanijai, bet reformoms griežtai nepritariantys dešinieji didžiarusiai monarchistai (juodašimčiai) rengė žydų ir kai kurių kitų tautinių mažumų pogromus, užpuldavo darbininkų organizacijų būstines, revoliucinius veikėjus. Revoliucinių nuotaikų apimti miestų ir kaimų gyventojai, veikiami revoliucinių partijų (eserų, bolševikų, anarchistų), pradėjo organizuoti tam tikras revoliucinės valdžios institucijas – darbininkų ir valstiečių deputatų tarybas. Tuo pačiu metu bolševikai ėmė rengti ginkluotus sukilimus: jų karinės organizacijos kūrė kovos būrius, mokė jų narius naudoti ginklus ir gatvių kautynių taktikos. Didžiausias sukilimas vyko 12 23–31 Maskvoje (maskviečius sukilimais parėmė Charkovo, Donbaso ir kitų pramonės centrų darbininkai), jis buvo vyriausybės numalšintas.
Bruzdėjimų apimtuose rajonuose įvedus ypatingąją padėtį revoliucija kuriam laikui atslūgo. 1906 streikų judėjimas buvo jau ne toks galingas (1905 dalyvavo apie 2,86 mln., 1906 – apie 1,1 mln. žm.). Neramumai vėl sustiprėjo 1906 07 dėl nesutarimų agrariniu klausimu paleidus pirmąją Valstybės dūmą (sušaukta 1906 04). Dėl tos pačios priežasties suaktyvėjo eserų teroristinė veikla. Po jų surengto pasikėsinimo į ministrą pirmininką ir vidaus reikalų ministrą P. Stolypiną 1906 08 priimtas įstatymas dėl karo lauko teismų įvedimo: per 6 mėnesius įvykdyta 960 jų paskelbtų mirties nuosprendžių (karo lauko teismai veikė iki 1907 04). Siekiant sušvelninti socialinę įtampą kaime 1906 11 22 įsaku pradėta Stolypino reforma – valstiečiams leista pasitraukti iš kaimo bendruomenės ir tapti individualiais žemės savininkais.
barikados Maskvoje, Selezniovskaja gatvėje (1905)
Revolicijos pabaiga laikomas 1907 06 16 vadinamasis Birželio trečiosios perversmas: P. Stolypinui pareikalavus, kad būtų panaikinta socialdemokratų frakcijos deputatų, kurie, jo teigimu, rengė karinį sąmokslą, teisinė neliečiamybė, antroji Valstybės dūma buvo paleista. Svarbiausias revoliucijos padarinys – Rusijoje susilpnėjo vienvaldystė, įsteigus atstovaujamą instituciją – Valstybės dūmą, Rusijos valstybinė santvarka įgavo konstitucinės monarchijos bruožų. Gyventojams suteikta demokratinių laisvių, pirmą kartą pripažinta nerusų tautų teisė dalyvauti valstybės valdyme, pradėta spręsti agrarinį klausimą. Šie vis dėlto gana riboti pertvarkymai nepanaikino Rusijos ekonominio ir politinio atsilikimo.
2271
1905–07 revoliucija Lietuvoje
Po taikių Sankt Peterburgo demonstrantų sušaudymo 1905 01 09 visoje Rusijos imperijoje, t. p. Lietuvoje prasidėjo streikai, aktyviai veikė politinės partijos, sąjūdžiai. 1904 Sankt Peterburgo dvasinės akademijos profesoriai P. P. Būčys, Maironis, A. Jakštas parengė Lietuvos krikščionių demokratų partijos programą. Lietuvos teritorijoje padaugėjo socialdemokratų organizacijų, periodinės spaudos (1905 pavasarį pradėtas leisti V. Kapsuko redaguojamas žurnalas Draugas ir kiti). Lietuvoje pablogėjo ekonominė padėtis, Vilniaus ir Kauno gubernijų nepriemokos išaugo kelis kartus (tai buvo pasipriešinimo forma), streikavo apie 25 000 žmonių. 1905 01 pabaigoje prasidėjus visuotiniam streikui Rusijoje, politiniai streikai vyko ir Lietuvos miestuose: 1905 01 24–25 – Kaune, 01 24–29 –Vilniuje (~6000 žmonių), 01 31–02 – Šiauliuose. Šiuo judėjimu pasinaudojusios ir jam vadovauti pradėjusios kairiosios politinės jėgos – Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos grupuotės, Lenkijos karalystės socialdemokratija, lenkai socialistai, eserai, Bundas suformulavo ekonominius ir politinius reikalavimus. 1905 02 15 streikavo Vilniaus darbininkai. Pavasarį ir vasarą padaugėjo valstiečių streikų, susidūrimų su dvarininkais. 05 03 Vilniuje paskelbta ypatingoji padėtis. 05 14 vakarinėse gubernijose caras leido lietuvių ir lenkų kalbos pamokas. 1905 06 LSDP VI suvažiavime svarstyti darbo kaime organizaciniai reikalai, keltas tautinio vadavimosi klausimas, bet nepasiūlyta aiškios veiksmų programos, tikslų. 1905 vasarą Lietuvoje įvyko 36 streikai ir demonstracijos. 1905 antroje pusėje radosi nauja protesto forma (daugiausia Kauno gubernijoje) – LSDP vietos organizacijų vadovaujami degtinės parduotuvių puldinėjimai. Rusų administracija buvo panaikinta 82 Kauno gubernijos (iš 145), 33 (iš 80) lietuviškuose Suvalkų gubernijos ir 10 (iš 55) lietuviškuose Vilniaus gubernijos apskričių valsčiuose. Valdžios įstaigas neretai pašalindavo ginkluoti būriai. Rudenį, bijodami iš Latvijos atžygiuosiančių juodašimčių, masiškai ėmė ginkluotis ir burtis Šiaurės Lietuvos valstiečiai. 1905 07 24–09 11 vyko Vilniaus odininkų streikas. 1905 08 25 Kaune įvesta sustiprintos apsaugos padėtis. Carui Nikolajui II paskelbus Spalio septynioliktosios manifestą Rusiją apėmė visuotinis politinis streikas. 1905 10 24 visuotinis darbininkų streikas apėmė ir Lietuvą – miestus, geležinkelius, paštą, telegrafą. Rusų socialdemokratai ir Bundas sudarė jungtinį komitetą šiems streikams vadovauti. 10 29 Vilniaus streiką caro kariuomenė numalšino jėga. Tuo laiku visuotinis politinis streikas vyko ir Kaune. 1905 10–12 gausiai mitingavo valstiečiai.
1905 pabaiga – revoliucijos didžiausio pakilimo laikotarpis. 1905 12 caras paskelbė rinkimus į I Rusijos Valstybės dūmą. 1905 12 04–05 lietuvių inteligentijai gavus Rusijos administracijos sutikimą sušauktas Didysis Vilniaus seimas. Revoliucija Lietuvoje įgijo labiau tautinį atspalvį. Seimui pasibaigus LSDP (vadovaujant V. Kapsukui) atskirame susirinkime deklaravo tikslą ginkluotu sukilimu paimti valdžią į savo rankas. Carinė administracija ėmėsi laviravimo ir pažadų taktikos. Vilniaus generalgubernatorius lietuviams žadėjo po kiek laiko (atlikus įstatymų reformas visoje šalyje) į mokyklas grąžinti gimtąją kalbą ir valsčių administracijos rinkimus. 1905 12 05 susikūrė Lietuvos valstiečių sąjunga, ji artimai bendravo su liberalais, pasisakė už privačią nuosavybę.
1905 12 ginkluoto sukilimo Maskvoje metu taikūs streikai vyko Vilniuje, 12 25 Kaune – darbininkų susidūrimas su caro kariuomene. 1905 pabaigoje susikūrusio Lietuvių krikščionių demokratų susivienijimo programoje numatyta lietuvių kalbos vartojimas dvaruose, bažnyčiose, valstiečių aprūpinimas žeme ne iš dvarininkų, bet iš valstybinės žemės fondo.
1906–07 revoliucija silpnėjo visoje Rusijos imperijoje, Lietuvoje mažėjo streikų ir kitų aktyvaus pasipriešinimo formų, ji tapo propagandos periodinėje spaudoje ir tautinių kultūros renginių išraiška (plečiamas lietuvių mokyklų tinklas, organizuojami tautiniai spektakliai, spausdinami etninės Lietuvos žemėlapiai). 1906 Lietuvoje streikavo apie 10 000 žmonių, daugelio streikų dalyvių reikalavimai buvo patenkinti. Lietuvoje veikė baudžiamieji kariuomenės būriai. 1906 pradžioje Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos šiaurės vakarų sąjunga pradėjo leisti kareiviams laikraštį Kareivių gyvenimas (Soldatskaja žizn’). 1906–08 leistas LSDP laikraštis Naujoji gadynė. 1906 09 06 panaikintas įstatymas dėl slaptų mokyklų persekiojimo. 1906 11 16 caro įsaku pradėta vykdyti Stolypino reforma. 1906 katalikiškos švietimo draugijos Saulė (Kauno gubernijoje) ir Žiburys (Suvalkų gubernijoje) steigė lietuviškas mokyklas, buvo leidžiami nauji leidiniai: Kaune – žurnalas Draugija (redaktorius kunigas A. Jakštas), laikraštis Nedėldienio skaitymai, Vilniuje – laikraštis Naujoji gadynė, 1907 Vilniuje pradėta leisti Viltis (redaktorius A. Smetona). 1907 Vilniuje atidarytoje pirmoje lietuvių dailės parodoje dalyvavo 23 dailininkai ir 68 tautodailininkai, pirmąkart savo kūrinius viešai pristatė M. K. Čiurlionis. 1907 09 02 Kaune pradėjo veikti pirmoji lietuviškų pradžios mokyklų mokytojų seminarija. 09 15 Vilniuje įsteigta Lietuvių dailės draugija.
Kitaip nei per 1863–1864 sukilimą, per 1905–07 revoliuciją Lietuvoje nesusikūrė vienas organizacinis centras; prieštaravimų tarp dešiniųjų ir kairiųjų politinių jėgų kildavo svarbiausiais strateginiais klausimais – dėl politinio savarankiškumo, santykių su kaimynais, veiksmų strategijos ir taktikos, požiūrio į būsimą šalies santvarką ir kitų. Didysis Vilniaus seimas iškėlė savarankiškumo strateginį tikslą, kurio siekti numatyta politinėmis priemonėmis. Šiuo laikotarpiu lietuvių politikų įgyta patirtis, kultūros sąjūdis buvo svarbus Lietuvos ateičiai. Per revoliuciją caro administracija laikinai nekontroliavo didelės dalies Lietuvos teritorijos, atkurti buvusią padėtį galėjo tik panaudodama jėgą.
1088