Sankt Gallen (vok.; pranc. Saint‑Gall, it. San Gallo, retoromanų k. Son Gagl; Sankt Gãlenas), kantonas Šveicarijos šiaurės rytuose, prie Austrijos ir Lichtenšteino sienos, į pietus nuo Bodeno ežero. Sankt Gallenas iš visų pusių supa Appenzellio kantoną.
Plotas 2025,5 km2. 535 000 gyventojų (2023). Centras – Sankt Gallenas (78 200 gyventojų, 2023). Kiti didesni miestai (tūkst. gyventojų, 2023): Rapperswilis‑Jona (28,6), Wilis (25,0), Gossau (18,5).
Waleno ežeras; priekyje matyti Walenstadtas prie rytinio ežero galo
Oficiali kalba – vokiečių. Sankt Galleno šiaurinė dalis yra Šveicarijos plokščiakalnyje, pietinė dalis – Glarno Alpėse (Sankt Galleno aukščiausia vieta – Ringelspitzo viršūnė, 3247 metrai).
Sankt Galleno teritorijoje (kalnuose) yra dalis geologinio sprūdžio – Šveicarijos tektoninė Sardonos arena (2008 įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą).
Klimatas vidutinių platumų, šiltas, pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Per metus iškrinta 1000–1800 mm kritulių. Didžiausios upės – Reinas (juo eina siena su Lichtenšteinu ir Austrija), Thuras, Linthas, Seezas. Daug ežerų; kantonui priklauso Bodeno, Ciuricho, Waleno ežerų dalys.
Tekstilės, siuvimo, chemijos ir farmacijos, maisto (mėsos, sūrių, šokolado ir kitų konditerijos gaminių, alaus, vyno, vaisių perdirbimo), optikos pramonė, mašinų gamyba. Dailieji amatai (siuvinėjimas, nėrinių gamyba). Auginama javai, vynmedžiai, vaismedžiai, daržovės. Veisiama galvijai, kiaulės, naminiai paukščiai. Kertamas miškas. Turizmas. Žiemos sportas (Pizolio, Wildhauso ir kiti kalnų slidinėjimo centrai). Bad Ragazo balneologijos ir klimato kurortas.
Istorija
Sankt Galleno kantonas įkurtas 1803 Napoleonui Bonapartui pertvarkant neseniai sukurtą Helvecijos respubliką. Iš pradžių tai buvo dirbtinis darinys, jungęs anksčiau vieningo politinio centro neturinčius kraštus. Apie pusę jo teritorijos sudarė Šv. Galo vienuolyno (įkurtas 720) įgytos žemės, prie jų buvo prijungtos kitiems kantonams (daugiausia – Lyntho ir Säntiso) priklausančios teritorijos.
Prancūzijai 1814 pralaimėjus karus su Europos valstybėmis dėl dalies gyventojų noro grįžti prie senosios tvarkos iškilo grėsmė, kad Sankt Galleno kantonas suirs, bet tam pasipriešino didžiosios Europos valstybės, į kantoną buvo įvesta Šveicarijos federacijos kariuomenė. Siekiant išvengti didesnių vidaus prieštaravimų 1814–30 į visus kantono politinius postus buvo skiriama po lygiai katalikų ir protestantų, vėliau išryškėjo visuomenės pasidalijimas į konservatorius ir liberalus.
19 a. čia sparčiai plėtojosi tekstilės pramonė (1912 audimo versluose dirbo 45 % kantono gyventojų), kuri labai nukentėjo per 20 a. 4 dešimtmečio Didžiąją depresiją, iš Sankt Galleno kantono išsikėlė daug gyventojų (1910 gyventojų skaičius atsistatė tik 1950).
Per II pasaulinį karą čia telkėsi daug pabėgėlių, jų antplūdis pasikartojo po 1956 Vengrijos sukilimo, 1961 įvykių Tibete, 1968 – Čekoslovakijoje, 1979–81 – Indokinijoje, 1981–82 – Lenkijoje ir po Jugoslavijos pilietinio karo. Iš pradžių jie sutikti palankiai, bet 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje dėl integracijos sunkumų padidėjo socialinė įtampa, gyventojai labiau palaiko griežtesnį imigracijos reguliavimą remiančias politines jėgas.
St. Gallen