Seneka

Seneka

Sèneka, Lùcijus Anjus Sèneka (Lucius Annaeus Seneca) 4 pr. Kr.Korduba (dab. Kordoba, Ispanija) 65 po Kr.Roma, romėnų rašytojas, filosofas. Rašytojo Senekos sūnus. Vėlyvųjų stoikų atstovas.

Gyvenimo faktai

Mokėsi ir valstybės veikėjo karjerą pradėjo Romoje. Dėl imperatoriaus Klaudijaus žmonos intrigų ištremtas į Korsiką ir 41–49 metais ten gyveno. Grąžintas į Romą buvo paprašytas mokyti būsimąjį imperatorių Neroną. Kol šis buvo nepilnametis, 54–59 metais su asmeninės imperatoriaus kariuomenės vadu Buru tvarkė valstybės reikalus. 65 metais Neronas apkaltino Seneką dalyvavimu sąmoksle ir įsakė nusižudyti.

Filosofijos veikalai

Išliko Senekos šie filosofiniai veikalai: Apie Apvaizdą, Apie išminčiaus tvirtybę, Apie pyktį (lietuvių kalba 2010), Paguodos žodis Marcijai, Apie laimingą gyvenimą, Apie poilsį, Apie sielos ramybę (lietuvių kalba 1997 ²2009), Apie gyvenimo trumpumą, Paguodos žodis Polibijui, Paguodos žodis motinai Helvijai, Apie geradarystes (lietuvių kalba 2011), Apie atlaidumą, Gamtos klausimai (lietuvių kalba 2002), Dorovės laiškai Lucilijui (lietuvių kalba pavadinimu Laiškai Lucilijui 1986 ³2010).

Filosofijos bruožai

Visi kūriniai parašyti pokalbio su įsivaizduojamu pašnekovu forma, jiems būdinga pakilus tonas ir nuotaika, paremta įsitikinimu savo teisumu. Seneka moko garbingai gyventi ir mirti, stengiasi atskleisti žmogaus silpnybės ir tvirtybės paslaptis, aistringai įtikinėja pašnekovus ir skaitytojus išguiti savo ydas, ugdyti sielos dorybę, nes ji yra vienintelis tikslas ir aukščiausias gėris. Nei turtai, nei aukštos pareigos, jo nuomone, nėra vertybė ir žmonės tuščiai gaišta jų siekdami. Pabrėždamas saviauklos, tobulinimosi svarbą, svarbiausiu veiksniu Seneka laiko valią: atsikratyti ydų ir tapti doru gali kiekvienas, tam tereikia atkaklaus noro. Valios akcentavimas yra originalus Senekos filosofijos bruožas, skiriantis jį nuo graikų stoicizmo. Daugelis Senekos teiginių tapo krikščionybės maksimomis, jų praktinės moralės postulatais. Senekos propaguojama panieka žemiškiems turtams, veržimasis į trasnscendentinį gėrį, įsitikinimas, kad Dievas yra visur, kad žino slapčiausias mintis, kad viskas yra iš Jo malonės, kad nereikia kerštauti net mus nuskriaudusiems, skelbiama meilė visiems, net žemiausios padėties žmonėms, sieja Seneką su krikščionybe.

Tragedijos

Išliko 10 Senekos tragedijų. Devynios parašytos senovės graikų mitų siužetais (Medėja, Edipas, Tiestas, Fedra, Pamišęs Herkulis, Agamemnonas, Trojietės, Fenikės, Etos Herkulis), viena, sukurta Romos istorijos motyvais (Oktavija), nepriskiriama Senekai. Kai kurie tyrėjai abejoja ir dėl Etos Herkulio autorystės. Kompozicijos požiūriu tragedijos panašios į senovės graikų dramas: išlaikoma vietos ir laiko vienumas, veiksmas koncentruojamas ir ganėtinai greitai rutuliojamas, vienu metu scenoje nepasirodo daugiau kaip trys veikėjai. Būdinga puiki eilėdara, aiški ir skaidri kalbėsena. Senekos tragedijos dažnai lyginamos su senovės graikų tragedijomis, nors Senekos kūrinius ir senovės graikų dramas skyrė 500 metų. Senekos tragedijose vyrauja jį ir daugelį romėnų dominusios stoicizmo idėjos: tironijos blogis, turto ir aukštos padėties menkybė ir nepastovumas, likimo valdžia, aistrų pražūtingumas. Joms būdinga retorika: veikėjų monologai yra panašūs į oratorių kalbas, argumentų dėstymas, ginčai ir kalbėjimas jose svarbesni už veiksmus. Žodžiui tenka svarbiausias vaidmuo. Ginčų dalyviai kartais sako platesnes, argumentuotas kalbas, kartais keičiamasi trumpomis sentencijų frazėmis. Seneka tiki, jog žodis veikia čia ir dabar, siekia tobulinti žiūrovą, mokyti, auklėti, todėl nuolat įrodinėja savo tiesas. Pamokymų teiginius dažnai lydi pavyzdžiai. Dėl žodžio vaidmens vyravimo ilgai buvo įsitvirtinusi nuomonė, kad Senekos tragedijos skirtos veikiau skaityti, o ne vaidinti; dabar neabejojama, jog Senekos dramos buvo vaidinamos teatre.

Tragedijų chorai kalba apie galimybę nepriklausyti nuo likimo galios, apie paprasto, kuklaus gyvenimo pranašumus, aistrų pavojus. Kartais Seneka siekia būti naudingas žiūrovui, pateikdamas geografijos, astronomijos ir kitų žinių, bet dažniausiai dėmesys koncentruojamas į žmonių ydų demaskavimą. Svarbiausi herojai apimti kokios nors aistros ir dėl jos žūsta. Seneka detaliai atskleidžia aistras, analizuoja jas, parodo visą jų bjaurastį. Pražūtingiausios aistros: meilė, neapykanta ir mėgavimasis valdžia bei galybe. Pastaroji yra itin pavojinga aplinkiniams. Valdžios aistros siautėjimas aprašomas keliose tragedijose, tarp jų ir Oktavijoje, kurioje pavaizduoti imperatoriaus Nerono žmonos Oktavijos paskutiniai gyvenimo epizodai. Neronas nužudė jos brolį, ją paliko, vedė kitą, numalšino iš užuojautos skriaudžiamai žmonai kilusį piliečių maištą, neklausė išmintingų buvusio mokytojo patarimų. Galop despotas Oktaviją ištrėmė. Jos nužudymas nevaizduojamas, bet tragedijos pabaiga kupina baisios nuojautos.

Įtaka

Senekos tragedijos turėjo didelės reikšmės Europos dramos pradžiai. Iš Senekos mokėsi dramaturgai É. Jodelle’is, R. Garnier, Chr. Marlowe, T. Kydas, W. Shakespeare’as, P. Corneille’is, J.‑B. Racine’as ir kiti. Lietuvių kalba dar išleista veikalai Diatribės (1997), Apie tai, kas svarbiausia (2011).

273