Septmijus Sevèras, Lùcijus Septmijus Sevèras (Lucius Septimius Severus) 146 04 11Leptis Magna (dabar al Chums, Libija ) 211 02 04Eborakas (dabar York, Anglija), Romos imperatorius (193–211). Severų dinastijos pradininkas. 172 senatorius. 190 konsulas. Nuo 191 vadovavo romėnų legionams Panonijoje. 193 Panonijos legionų paskelbtas imperatoriumi, įveikė varžovus Gajų Pescenijų Nigrą (žuvo 194) ir Decimą Klodijų Albiną (žuvo 197; pirmąjį imperatoriumi paskelbė Rytų legionai, antrąjį – Britanijos legionai). 197 sėkmingai kariavo su Partų karalyste. Rėmėsi kariuomene, kariams suteikė privilegijų (sulygino legionierių ir pretorijonų teises, centurionus priskyrė raitelių luomui), įsteigė naujų legionų, padidino karių algą; netoli Romos, Albane, apgyvendino 50 000 ištikimų karių.
Septimijus Severas (marmuras, Britų muziejus Londone)
Nesutarė su Senatu, apkaltinęs korupcija ar sąmokslavimu įsakė nužudyti daug senatorių. Septimijui Severui valdant didelę reikšmę įgijo Imperatoriaus taryba ir biurokratinis aparatas (jame buvo daug karių). Septimijus Severas globojo provincijas (ypač Dakiją, Afriką, Rytų provinciją), sustiprino imperijos Padunojės, Pareinės, Rytų ir Britanijos sienas. Paskutiniais valdymo metais kariavo Britanijoje; atsitraukė nuo Antonino sienos ir vėl įtvirtino Hadriano sieną (Romos pylimai). Po Septimijaus Severo mirties sostą paveldėjo jo du tarpusavyje nesutariantys sūnūs – Geta ir Karakala.