sociãlinė psichològija, taikomosios psichologijos šaka – sistemingas visuomeninio žmogaus tyrimas. Nagrinėja socialinę elgseną, psichinius reiškinius, atsirandančius žmonėms bendraujant, sąveikaujant įvairiose neorganizuotose (atsitiktinėse vienas su kitu nesusijusių individų grupėse, minioje) ir organizuotose (bendros veiklos, siekių ar pažiūrų susietų žmonių grupėse, bendrijose) grupėse, tarpusavio, socialinius santykius ir jų raidą, žmonių mąstymą, įtaką kitiems. Socialinė psichologija apima ne tik kitų žmonių, bet ir savo paties suvokimą, vertinimą, Aš vaizdo formavimąsi. Socialinė psichologija nagrinėja žmogaus elgesio ypatybes, kurios susiklosto, kai žmogus tampa tam tikros grupės nariu. Socialinės psichologijos problematika daugiausia apima mažųjų socialinių grupių funkcionavimą: nuostatas, socialinius vaidmenis, lyderiavimą (lyderystės teorijos), konfliktus, kognityvinį disonansą, kauzalinę atribuciją , komunikaciją ir individo socialinį elgesį, grupės įtaką individui. Tiria, kaip pavieniai individai priima, perduoda informaciją kitiems, kaip nuo to priklauso jų elgesys, kaip grupuojamasi apie bendras idėjas ar lyderius ir kokie procesai veikia grupuočių formavimąsi, jų raidą, bendradarbiavimą ir konfliktus su kitomis grupuotėmis. Yra svarbi visuomenės raidą prognozuojančioms valdžios, teisėsaugos institucijoms, politikams. Socialinės psichologijos teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais. Socialinė psichologija kurį laiką buvo bendrosios psichologijos dalis. Dažnai tiria tuos pačius objektus kaip ir sociologija, tik kitu aspektu (pvz., socialinė psichologija tiria šeimos sutelktumą, vidines elgesio normas, nuostatas, sociologija – šeimos narių amžių, skaičių, profesinę veiklą).
Socialinės psichologijos ištakos siejamos su Aristotelio, Platono veikalais, kuriuose daugiausia nagrinėjami individo ir visuomenės klausimai. 18 a. C. A. Helvétius (Prancūzija) veikaluose Apie protą (De l’esprit 1758), Apie žmogų (De l’homme, išl. 1773, lietuvių kalba fragmentai 1987) pabrėžė aplinkos vaidmenį asmenybės socializacijai, sąmonės, potraukių, aistrų vaidmenį visuomenės formavimuisi. A. Comte’as (Prancūzija) laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį. Knygoje Pozityviosios politikos sistemos, arba Sociologijos traktatas (Système de politique positive, ou traité de sociologie 4 t. 1851–54) jis mėgino socialinei psichologijai pritaikyti pozityviosios moralės sistemos terminą. Kaip atskira psichologijos šaka socialinė psichologija susiformavo 20 a. pradžioje. 1908 Londone išleista W. McDougallio knyga Socialinės psichologijos įvadas (Introduction to Social Psychology; pirmą kartą pavartota ir aptarta socialinės psichologijos sąvoka), Niujorke – E. A. Rosso knyga Socialinė psichologija (Social Psychology). Po I pasaulinio karo atsirado eksperimentiniais metodais paremtų darbų, ypač buvo tiriama visuomenės ir grupės įtaka asmenybei. Nuo 20 a. pabaigos daugiau tiriama kauzalinė atribucija, Aš vaizdas, socialinis mąstymas, įtaka ir santykiai.
LIETUVOJE socialinės psichologijos užuomazgų atsirado 19 a. viduryje, socialinės psichologijos tematika 20 a. pradžioje vieni pirmųjų rašė A. Kaupas, K. Bytautas. 1939 J. Vabalo‑Gudaičio straipsnis Žemaičių psichologinių savybių klausimu yra pirmasis darbas apie tarpkultūrinius skirtumus. 20 a. 8 dešimtmetyje darbų iš socialinės psichologijos paskelbė A. Jacikevičius, A. Suslavičius. 1975 įvyko pirmoji socialinės psichologijos konferencija.