sofstai (gr. sophistēs – gudruolis, išminčius), 5 a. pr. Kr.–4 a. pr. Kr. pirmos pusės senovės graikų šviečiamasis sąjūdis. Sofistų idėjoms reikštis sąlygas sudarė Atėnų demokratinė santvarka, žodžio laisvė, atvirumas naujovėms. Sofistai už pinigus mokė įtikinamai grįsti savo požiūrį, piliečių susirinkimuose ir teismuose ginti savo interesus, tradicinę graikų išmintį panaudoti savo tikslams. Sofistams būdinga intelektinių interesų platumas ir praktinė orientacija, sofistai itin domėjosi visuomenės, politikos ir teisės klausimais, turėjo daug įtakos Atėnų politiniam ir kultūriniam gyvenimui, teikė ekspertų paslaugas reformuojant įvairių Graikijos polių politines ir teisines sistemas, kuriant įstatymus naujai steigiamoms kolonijoms.
Pirmuoju ir originaliausiu sofistu laikomas Protagoras, kiti žymūs sofistai – Gorgijas, Hipijas Elidietis (5 a.), Prodikas Kėjietis (apie 465–apie 395 pr. Kr.), Kritijas, Trasimachas Chalkedonietis (apie 459–apie 400 pr. Kr.). Kitaip nei ankstesni graikų mąstytojai (Talis, Anaksimandras, Herakleitas, Parmenidas), svarstę esminius teorinio pažinimo, būties, tiesos ir Visatos klausimus, sofistai skyrė dėmesį beveik tik etikos, teisės, politikos, pedagogikos, lingvistikos, retorikos ir kitiems žmogaus gyvenimui artimesniems klausimams. Sofistų antropocentrizmas, žmogaus pavertimas visų dalykų matu, radikalus reliatyvizmas, subjektyvizmas, agnosticizmas ir utilitarizmas reiškė filosofinio akiračio susiaurėjimą, bet leido kelti naujus žmogaus ir visuomenės gyvenimui svarbius klausimus. Sofistai skyrė prigimtį (physis) ir sutarimą (nomos, thesis). Tikrais laikė tik prigimtinius dalykus; sutarimu įsteigtas institucijas, papročius ir įsitikinimus buvo linkę kritikuoti ir keisti, kad jie atitiktų pakitusius visuomenės poreikius, kūrė pirmykštės žmogaus būklės teorijas ir naujos visuomenės vizijas. Sofistai kritikavo tradicinę graikų religiją, mėgino ieškoti jos pakaitalų. Sofistai graikų išmintį dažnai naudojo ideologinei manipuliacijai, siekdami įtvirtinti savo pažiūras ir kritikuodami įsigalėjusią tradiciją. Vieni sofistai skleidė naujas vertybes, siekė ugdyti jaunuomenės dorovę ir suteikti doram elgesiui racionalius pamatus, kiti linko į amoralizmą, propagavo savanaudiškumą, aklą savo interesų gynimą ir aistrų tenkinimą, teisindami tokį elgesį kaip būdingą žmogaus prigimčiai ir neteisėtai varžomą moralinių ir teisinių apribojimų. Dauguma sofistų linko į agnosticizmą, ateizmą ar nihilizmą. Anot sofistų, apie dievus neįmanoma sužinoti nieko tikro, o religija sukurta dėl naudos ar siekiant suvaržyti iš prigimties stipresnius individus. Itin radikalus buvo Gorgijas – parodijuodamas Parmenidą, teigusį, jog būtis yra, o nebūties nėra, tvirtino, kad apskritai nieko nėra. Dauguma sofistų netikėjo objektyvios tikrovės ir tiesos egzistavimu – anot Protagoro, dalykai yra tokie kaip atrodo, todėl nėra prasminga klausti, ar kas nors egzistuoja pats savaime. Sofistams būdinga siaurai pragmatinė tiesos samprata – sofistai siekdavo pateikti tą patį teiginį ir įrodančius, ir paneigiančius argumentus.
Sofistai daug įtakos turėjo retorikos, terminologijos, lingvistikos, kalbos filosofijos raidai. Gorgijo sukurtos vadinamosios gorginės figūros tapo neatskiriama graikų retorikos dalimi, Protagoras samprotavo apie teisingą terminų vartojimą, Prodikas Kėjietis laikomas sinonimikos mokslo pradininku. Protagoras domėjosi filosofiniais matematikos klausimais, Hipijas Elidietis sprendė ir sudėtingas matematikos problemas (kreivė Hipijo kvadratrisė pavadinta jo vardu), buvo teorinės chronologijos pradininkas. Sofistų veikalų, išskyrus nedidelės apimties fragmentus ir citatas, neišliko. Žinių apie sofistus pagrindinis šaltinis – Platono dialogai, daugelis jų pavadinti sofistų vardais (Protagoras, Gorgijas, Kritijas ir kiti). Dėl sofistus kritikavusių Sokrato, Platono ir Aristotelio įtakos sofistų teorijos ilgai laikytos prastos filosofijos pavyzdžiu, bet 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje jais pradėta domėtis labiau.
L: G. B. Kerferd The Sophistic Movement Cambridge 1981.
708