Súomijos didžióji kunigaikštỹstė, Rusijos imperijos autonominė dalis 1809–1917. Jai priklausė per 18–19 a. Rusijos–Švedijos karus nuo Švedijos atplėštos ir pagal 1809 Fredrikshamno taiką Rusijai atitekusios Suomijos teritorija (1811 prijungtos ir 1721 bei 1741 taikos sutartimis Rusijai tekusios suomių žemės).
Aleksandras II skelbia Suomijos Seimo sesijos pradžią, 1863 (aliejus, 1865, dailininkas Robertas Ekmanas, Bajorų rūmai Helsinkyje)
1809 Borgå (dabar Porvoo) posėdžiavęs Suomijos luomų susirinkimas (Landtagas) nustatė Suomijos didžiosios kunigaikštystės statuso apmatus, Aleksandras I patvirtino plačią Suomijos autonomiją. Rusijos imperatoriai tapo Suomijos didžiaisiais kunigaikščiais, jų valdžios atstovai generalgubernatoriai (dažniausiai rusai) formaliai vadovavo Senatui (jį sudarė ūkio ir teisės skyriai, atitinkantys vyriausybę ir aukščiausiąjį teismą, senatorius – tik Suomijos gyventojus – skyrė imperatorius). Švedijos pavyzdžiu įkurtas didžiojo kunigaikščio šaukiamas 4 luomų parlamentas (Seimas; 1809–63 nešauktas, 1906 pertvarkytas į vienų rūmų Eduskuntą). Palikta galioti švedų teisė, teismų ir savivaldos sistema, administracinis suskirstymas į lenus (valdė gubernatoriai). Liuteronybė liko oficialia religija, švedų kalba – valstybine kalba.
Apie Suomijos visuomenės ir ūkio raidą Suomijos didžiosios kunigaikštystės laikotarpiu dar Suomijos istorija.