šventàsis, Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčiose – asmuo (dažniausiai palaimintasis), pripažintas pasižymėjęs išskirtinėmis dorybėmis ir tikintiesiems paskelbtas krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu. Šventuoju skelbiama per kanonizacijos procesą ištyrus kandidato gyvenimą, stebuklų tikrumą ir kita. Šventasis laikomas žmonių ir Dievo tarpininku ir užtarėju. Kartu su šventojo kultu plėtojama ir jų relikvijų kultas.
Pirmaisiais šventaisiais laikomi apaštalai, pirmųjų krikščioniškų bendruomenių įkūrėjai, anachoretai, asketai, tikėjimo kankiniai, Bažnyčios Tėvai ir Bažnyčios Mokytojai.
Katalikų Bažnyčioje šventąjį tvirtina popiežius, Stačiatikių – Bažnyčios susirinkimas. Vienų šventųjų kultas pripažįstamas visuotinai, kitų – vietinėse Bažnyčiose.
Atskiri šventieji globoja gyvūnus, amatininkus, tam tikrų specialybių ir profesijų žmones, yra kraštų ir šalių globėjai (Lietuvos globėju 1636 paskelbtas šv. Kazimieras – vienintelis šventasis lietuvis, kanonizuotas 1602). Šventosios Dvasios cerkvėje Vilniuje saugomos stačiatikių šventųjų Antonijaus, Joano ir Jevstafijaus relikvijos.