Titicaca (Titikakà), ežeras Pietų Amerikoje, Peru ir Bolivijoje, Centriniuose Anduose, Punos plokščiakalnyje. Plotas 8300 km2; antras pagal plotą (po Maracaibo ežero) Pietų Amerikoje. Ilgis (iš šiaurės vakarų į pietryčius) 190 kilometrų. Vidutinis plotis apie 50 km, didžiausias – 80 kilometrų. Vidutinis gylis 140–180 m, didžiausias – 281 metras. Paviršiaus altitudė 3812 m; aukščiausiai esantis laivuojamas ežeras pasaulyje.
Tiquinos sąsiauris (pietryčiuose) skiria ežerą į 2 dalis; didesnė, šiaurės vakaruose, vadinama Grande (Peru) arba Chucuito (Bolivijoje), mažesnė, pietryčiuose – Pequeño (Peru) arba Huiñaymarca (Bolivijoje). Titicaca susidaręs Andų kalnų tektoninėje įduboje tarp Vakarų ir Rytų Kordiljeros. Krantai vingiuoti, daug įlankų, pusiasalių, salų. Įteka daugiau kaip 25 upės (didžiausia – Ramisas), išteka Desaguadero. Vandens temperatūra Titicacos viduryje 11–12 °C; pakrantėse svyruoja, žiemą (birželį–rugpjūtį) užšąla. Vandens lygis aukščiausias liūčių sezonu (gruodį–kovą). Daug endeminių žuvų rūšių. Žvejyba. Turizmas. Titicacos pietinėje pakrantėje yra senovės miestas Tiahuanaco. Ežero šiaurės vakarinė dalis priklauso Titicacos rezervatui (plotas 362 km2, įkurtas 1978; Peru), vakarinė pakrantė įtraukta į Ramsaro vietovių sąrašą (1998). Pakrančių didžiausias miestas ir uostas – Puno (Peru); keltai į Guaqui (Bolivija).
Titicaca nuo Taquile salos (Peru)
2009 Titicacą perplaukė (37 km per 3 d. su pertraukomis, vandenyje praleido 17 val.; startavo ir finišavo Peru teritorijoje; plaukimas skirtas Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečiui) V. Urbonas; įgyvendindamas apie 10 metų trunkančią ekologinę akciją Vanduo – tai gyvybė yra perplaukęs visų žemynų aukščiausiai virš jūros lygio esančius didžiausius gėlavandenius ežerus.