vestgotai

vestgòtai, vizigòtai (lot. Visigothi), tervingai, germanų gentis, gotų vakarinė šaka. 3 a.–4 a. 8 dešimtmetyje gyveno vakariau Dniestro ir Dakijoje – čia atsikraustė 271 pasitraukus Romos legionams. 376, per Didįjį tautų kraustymąsi, hunų ir alanų spaudžiami per Dunojų atsikėlė į Balkanų pusiasalį ir paprašė imperatoriaus Valento globos. Jau 377 sukilo ir nugalėjo romėnus Adrianopolio mūšyje (378). Sutarę su imperatoriumi Teodosijumi I Didžiuoju 382 federatų teisėmis apsigyveno Trakijoje. 4 a. antroje pusėje tarp vestgotų paplito krikščionybė (arijonizmas); vyskupas Vulfila, manoma, išvertė į vestgotų kalbą didesnę dalį Biblijos. 397 vestgotai, vadovaujami Alariko (valdė 395–410), puolė Graikiją, 401–402 – Italiją, 410 08 užėmė ir nusiaubė Romą. 412 įsiveržė į Pietų Galiją, 415 – į Ispaniją. 416 dėl bado buvo priversti paklusti imperatoriui, jo pusėje kariavo su vandalais ir alanais. 418 apgyvendinti Pietvakarių Galijoje, iki 466 buvo Romos sąjungininkai (451 Katalauno laukų mūšyje drauge kovojo su hunais), Vestgotų karalystė (sostinė Tulūza) buvo Romos imperijos dalis. Valdant Eurikui (466–484) vestgotai nukariavo didžiąją dalį Ispanijos, tapo nepriklausomi nuo Romos; sudarytas pirmasis Vestgotų teisynas. Vestgotams 507 pralaimėjus frankams prie Vouillé jų valstybės centru tapo Ispanija, 6 a. viduryje sostinė perkelta į Toledą. Ilgainiui vestgotai susiliejo su suromanėjusiais vietos gyventojais ir patys suromanėjo. 6 a. antroje pusėje įsigalėjo Romos apeigų bažnyčia. Dėl vidaus vaidų nusilpusią vestgotų karalystę 711 užėmė arabai.