Šklovskij Viktor (rus. Виктор Шкловский, Viktoras Šklòvskis) 1893 01 24Sankt Peterburgas 1984 12 05Maskva, rusų rašytojas, literatūros ir kino tyrinėtojas.
Biografija
1912–14 studijavo filologiją Sankt Peterburgo universitete. Pirmojo pasaulinio karo dalyvis (savanoris). 1915 grįžo į Petrogradą, dalyvavo Vasario revoliucijoje (1917). 1918 prisidėjo prie eserų sąmokslo prieš bolševikus. Sąmokslui žlugus slapstėsi. Užtarus M. Gorkiui byla prieš V. Šklovskį buvo nutraukta. 1918 pabaigoje V. Šklovskis iš politinės veiklos pasitraukė, 1919 grįžo į Petrogradą, dėstė Rusijos meno istorijos institute; profesorius (1920). Nuo 1923 gyveno Maskvoje, bendravo su futuristais V. Chlebnikovu, V. Majakovskiu, buvo rašytojų ir dailininkų grupuotės LEF vienas pagrindinių veikėjų.
Viktor Šklovskij
Kūryba
Ankstyvoji kūryba (poezijos rinkinys Sunki lemtis / Svincovyj žrebij, veikalas Žodžio prikėlimas / Voskrešenie slova, abu 1914) buvo artima futurizmo literatūrai. 1916 su kitais įkūrė Poetinės kalbos studijų draugiją (OPOJAZ), buvo vienas formaliosios mokyklos (jos principai ryšku veikaluose Menas kaip metodas / Iskusstvo kak prijom 1917, Apie prozos teoriją / O teorii prozy 1925) pradininkų, įvedė sukeistinimo (ostranenie) terminą, teigė, kad vaizduojamo objekto sukeistinimas kuria meniškumą. Dar nuotykių romaną Ipritas (su V. Ivanovu, 1925). 1930 atsisakė formaliojo metodo, literatūros kūrinių analizę ėmė sieti su socialinėmis sąlygomis.
Vėlesni svarbiausi veikalai: Grož. proza (Chud. proza 1959), Levas Tolstojus (Lev Tolstoj 1963, lietuvių kalba 1965), Apysakos apie prozą (Povesti o proze 2 t. 1966), Lanko templė (Tetiva 1970). Parašė apsakymų, istorinių romanų (Marko Polo, Kapitonas Fedotovas / Kapitan Fedotov, abu 1936), autobiografinių kūrinių (Sentimentali kelionė / Sentimental′noe putešestvie 2 d., Zoo, abu 1923, Dienoraštis / Dnevnik 1939, Kartą gyveno / Žili-byli 1962), kino scenarijų, kinotyros veikalų (Eizenšteinas 1973).
Išvertė J. Avyžiaus kūrinių.