Pareto Vilfredo (Vilfredas Parètas), tikrieji vardai Wilfried Fritz, nuo 1858 Vilfredo Federico 1848 07 15Paryžius 1923 08 19Céligny (Ženevos kantonas, Šveicarija), italų ekonomistas, sociologas, inžinierius. Vienas žymiausių matematinės mokyklos ekonomikoje atstovų. Daktaras (1870).
Išsilavinimas ir veikla
Vilfredo Pareto
1869 baigė Turino politechnikos universitetą. 1870–1874 Romos geležinkelių bendrovės direktorius. 1874–1889 juodosios metalurgijos bendrovės Società Ferriere d’Italia generalinis direktorius. 1886–1889 dėstė Florencijos universitete, 1893–1907 Lozanos universiteto Politinės ekonomijos katedros vedėjas; profesorius (1893). 1922–1923 Italijos senatorius.
Mokslinė veikla
Išplėtojo ekonominės sistemos pusiausvyros teoriją, pritaikė joje mechaninių sistemų pusiausvyros matematinius principus. Suformulavo maksimaliai įmanomos visuomenės gerovės kriterijų paskirstant ekonominius išteklius – Pareto optimumą, pasiūlė bendrą visoms ekonominėms ir socialinėms sistemoms pajamų paskirstymo dėsnį (Pareto principas), skirstinį (Pareto skirstinys) gyventojų pajamoms vertinti, optimalių sprendimų (Pareto optimalumas) ištekliams tarp rinkos dalyvių paskirstyti.
Pirmasis pavartojo elito savoką, teigė, kad politinio, ekonominio, socialinio elito formavimasis, jo pokyčiai, elitui atstovaujančių grupių kova dėl valdžios ir jų kaita valdžioje yra visuomenės istorinės raidos varomoji jėga. Elito narių svarbiausias požymis – jų gebėjimas valdyti kitą, kiekybiškai daug gausesnę visuomenės dalį (mases). Žmonės tik apsimeta, kad elgiasi protingai, didžioji dalis jų poelgių yra nelogiški, nulemti ne proto, bet instinktų ir jausmų, dėl to politiniai lyderiai iš tikrųjų valdo mases gudrumu (vadinamosios lapės) ar jėga (vadinamieji liūtai). Kad visuomenės elitas būtų gyvybingas, jis turi nuolat atsinaujinti, priimdamas į savo gretas gabiausius žemesnių socialinių sluoksnių atstovus ir laiku pašalindamas tuos aukštuomenės atstovus, kurie neatitinka elitui keliamų reikalavimų. Jeigu šis procesas nevyksta, valdantysis elitas praranda savo išskirtines savybes, nebegali efektyviai vadovauti ir yra nušalinamas nuo valdžios revoliucijos keliu.
Knygos
Svarbiausi veikalai: Politinės ekonomijos kursas (Cours d’Économie Politique 2 tomai 1896–1897), Socialistinės sistemos (Les Systèmes Socialistes 2 tomai 1902–1903), Politinės ekonomijos vadovas (Manuale di Economia Politica 1906), Bendrosios sociologijos traktatas (Trattato di Sociologia Generale 2 tomai 1916), Demokratijos transformacija (Transformazione della Democrazia 1921).