von Humboldt Wilhelm (Vilhelmas Hùmboltas) 1767 06 22Potsdam 1835 04 08Tegel (dab. Berlyno dalis), vokiečių kalbininkas, filosofas, valstybės veikėjas. Bendrosios kalbotyros pagrindėjas. A. von Humboldto brolis. Frankfurto prie Oderio, Göttingeno universitetuose studijavo teisę (A. L. von Schlözerio mokinys), domėjosi filosofija, kalbotyra, istorijos mokslais. W. von Humboldto filosofinėms pažiūroms turėjo įtakos G. W. Leibnizas, I. Kantas, J. W. Goethe, F. C. S. Schilleris. 1794–97 Jenoje su F. C. S. Schilleriu leido mėnraštį Horen. 1799–1801 Ispanijoje tyrė baskų kalbą. 1802–08 Prūsijos pasiuntinys Romoje. 1809 būdamas Prūsijos tikybų ir švietimo ministru reformavo Prūsijos švietimo sistemą (rėmėsi humanizmo principais, J. H. Pestalozzi pedagogikos metodais), pertvarkė mokslų akademiją, 1810 įkūrė Berlyno universitetą (1949 pavadintas Berlyno Humboldtų universitetu).
Wilhelm von Humboldt
1809 Karaliaučiuje buvo susitikęs su M. L. Rėza, pritarė jo sumanymui išleisti K. Donelaičio Metus (L. Rėza dedikavo jam 1818 leidimą). 1810–19 ėjo valstybės vadininko įvairias pareigas. Nuo 1820 atsidėjo kalbotyrai. Tyrė pasaulio kalbas, daugiausia kalbos vidinę formą. Sukūrė originalią koncepciją apie kalbos prigimtį ir jos reikšmę žmogaus gyvenimui, mėgino nustatyti kalbos reiškinių esmę. Kalbą apibrėžė kaip dinamišką reiškinį, ypač akcentavo kalbos ir mąstymo sąsają, kalbos struktūros ir tautos mentaliteto ryšius. Savo kalbos teoriją išdėstė studijoje Apie žmonių kalbos struktūros įvairovę ir jos įtaką žmonijos dvasinei raidai (Über die Verschiedenheit des menschlichen Sprachbaues und ihren Einfluss auf die geistige Entwicklung des Menschengeschlechts 1830–36), kuri yra veikalo Apie Javos salos kavių kalbą (Über die Kawi-Sprache auf der Insel Java 1836–39) įvadas.
R: Gesammelte Schriften Berlin 17 Bde. 1968.
2069