a priori, a posteriori (lot. iš anksto, iš paskesnio), filosofijos terminas. Albertas Saksas šiais terminais ėmė vadinti Aristotelio pastebėtą dviejų įrodymo būdų skirtumą: a priori – kai remiantis priežasčių pažinimu daromos išvados apie padarinius, ir a posteriori – kai remiantis padarinių pažinimu daromos išvados apie priežastis. G. W. Leibnizas aprioriniu pažinimu vadino grynąjį mąstymą ir priešino jį patyrimu grindžiamam aposterioriniam pažinimui. I. Kantas pažinimą siejo su patyrimu, manė, jog apriorinės yra tik pažinimo formos (erdvė, laikas, priežasties ir padarinio ryšys), skirstančios pojūčių įvairovę ir taip suteikiančios pažinimui būtinumo ir visuotinumo pobūdį. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje ėmė ryškėti dvi šių terminų aiškinimo kryptys. Vienos atstovai manė, jog bet koks pažinimas yra aposteriorinis. Pamatinius jo principus (erdvės trimatiškumą, laiko negrįžtamumą) jie kildino iš žmogaus biologinio bei psichinio savitumo (A. Schopenhaueris, psichologizmas) arba laikė susitarimo dalykais (konvencionalizmas, pragmatizmas). Kitos krypties atstovai išplėtė a priori sąvokos vartojimo sritį. E. Troeltschas ir R. Otto a priori pritaikė religijotyroje teigdami, kad žmogaus sąmonėje jau glūdi šventybės suvokimas. M. Scheleris manė, jog etinės vertybės yra objektyvios, nes žmonių emocinių išgyvenimų struktūra yra apriorinė ir todėl universali.
1076
aposteriorinis žinojimas