abliatỹvas (lot. ablativus < ablatus – nuneštas, atskirtas), lotynų, iranėnų senųjų kalbų linksnis, dažniausiai reiškiantis atskirtį. Tradicinė lyginamoji kalbotyra abliatyvą laiko indoeuropiečių prokalbės linksniu; manoma, kad baltų kalbose jis sutapęs su genityvu ir taip atsiradęs lietuvių kalbos kilmininkas. Senosios abliatyvo reikšmės ieškoma tokiuose junginiuose su kilmininku kaip obuolys šakos atsiskyrė, senis vengė (kratėsi) degtinės ir kituose.
2352