Deborin Abram (rus. Абрам Деборин; Abramas Debòrinas), tikr. Joffe (Иоффе) 1881 06 16Upyna (Skaudvilės vlsč.) 1963 03 08Maskva, rusų filosofas. Vienas žymiausių 20 a. 3–5 dešimtmečio sovietų filosofų. SSRS mokslų akademijos narys (1929).
Išsilavinimas ir veikla
Nuo 1897 lankė nelegalius marksistų būrelius. 1903 dėl caro valdžios persekiojimų pasitraukė iš Rusijos. 1907–17 menševikas. Emigracijoje suartėjo su V. Leninu. 1908 baigęs Berno universitetą grįžo į Rusiją, kovojo prieš caro valdžią. Žurnalo Pod znamenem marksizma redaktorius (1926–30). Nuo 1927 Komunistinės akademijos Filosofijos sekcijos vedėjas, 1929–31 Filosofijos instituto Maskvoje direktorius. Nuo 1935 dirbo SSRS mokslų akademijoje ir jos padaliniuose. 1928 įstojo į Visasąjunginę komunistų partiją (bolševikų).
Filosofijos bruožai
Filosofijoje rėmėsi G. W. F. Hegelio dialektikos teorija, K. Marxu. Dialektiką traktavo kaip teoriją, analizuojančią socialinių ir gamtos reiškinių vidinį prieštaringumą. Siejo materializmą su idealizmu, pasisakė prieš empiriokriticizmą, mechanicizmą. Vėliau apkaltintas, kad jo socializmo aiškinimas neatitinka oficialiosios ideologijos, savo pažiūrų viešai atsisakė.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Dialektinio materializmo filosofijos įvadas (Vvedenie v filosofiju dialektičeskogo materializma 1916), G. Lukácsas ir jo marksizmo kritika (G. Lukač i jego kritika marksizma 1924), Dialektika ir gamtos mokslai (Dialektika i jestestvoznanije 1926), XVII–XVIII a. materializmo istorijos apybraižos (Očerki po istorii materializma XVII–XVIII v. v. 1930), Filosofija ir marksizmas (Filosofija i marksizm 1930), Naujas mokymas apie kalbą ir dialektinis materializmas (Novoje učenije o jazyke i dialektičeskij materializm 1935), Filosofija ir politika (Filosofija i politika 1961). Naujųjų ir naujausiųjų laikų socialiniai politiniai mokymai (Social′no-političeskije učenija novogo i noveišego vremeni 3 t. 1958–67).