abrazỹvai (pranc. abrasif < lot. abrasio – nugrandymas), abrazỹvinės mẽdžiagos, kietos kristalinės smulkiagrūdės arba miltelių pavidalo nemetalinės medžiagos. Tinka metalų ir jų lydinių, mineralų, medienos, stiklo ir kitų medžiagų gaminiams mechaniškai apdirbti (trinti), daugiausia jų paviršiui dailinti. Būna gamtiniai, arba natūralieji (deimantas, granatai, kvarcas, korundas, feldšpatai), ir dirbtiniai (elektrokorundas, karborundas, boro karbidas, borazonas, dirbtinis deimantas, elboras) abrazyvai. Pagal grūdelių stambumą abrazyvai skirstomi į šlifavimo grūdelius (160–2500 µm), miltelius (40–160 µm) ir smulkiuosius miltelius (3–40 µm). Kuo grūdeliai smulkesni, tuo glotniau apdirbamas gaminių paviršius, kuo jie stambesni – tuo našiau apdirbama.
Pramonėje nuo 19 a. pabaigos daugiausia naudojama dirbtiniai abrazyvai, kurie yra kietesni, stipresni, dėl to ne taip greitai susitrina. Jie gaminami elektros krosnyse 2000–2500 °C temperatūroje kaitinant ar lydant boksitus, kvarco smėlį su anglimi, boro oksidą su koksu. Pradedama gaminti dirbtinius abrazyvus iš nelabai lydžių pereinamųjų metalų (boridų ir karbidų), kurių grūdeliai, be kietumo, stiprio, laidumo šilumai, yra ir plastiški.
Iš abrazyvinių šlifavimo grūdelių gaminami abrazyviniai įrankiai, o abrazyviniais ir smulkiaisiais milteliais poliruojamos mašinų detalės. Labai glotniai paviršius apdirbamas minkštomis abrazyvų pastomis, kuriose būna 70–80 % dichromotrioksido.
Gamtiniai abrazyvai naudoti jau senovėje.