absoliučióji mùzika pagrįsta tik jai būdingais dėsningumais, atsieta nuo bet kokių išorinių nemuzikinių ryšių ir asociacijų. Programinės muzikos priešybė. Tai daugiausia instrumentinė muzika, kurta prieš romantizmo epochą arba po jos. Vyrauja konstrukciniai bruožai (J. S. Bacho Fugos menas, dalis dodekafoninės ar serijinės muzikos).
Absoliučiosios muzikos terminas atsirado 19 a. pradžioje. Jos reikšmę ypač pabrėžė Austrijos muzikologas E. Hanslickas. 20 a. absoliučiąją muziką tyrė vokiečių muzikologas C. Dahlhausas, parašęs knygą Absoliučiosios muzikos idėja (Die Idee der absoluten Musik 1978).
2309