absoliùtas (lot. absolutus – besąlyginis, užbaigtas), vokiečių idealistinėje filosofijoje besąlygiška, nekintanti tikrovė, visko, kas egzistuoja, pamatas. I. Kantas absoliučiais vadino aukščiausius pažinimo ir dorovės principus. F. W. J. Schellingas absoliuto sąvoką vartojo žymėti subjekto ir objekto, dvasios ir gamtos, idealybės ir realybės besąlygiško tapatumo pagrindui. G. W. F. Hegelis absoliutą nusakė kaip Dievo filosofinį atitikmenį (absoliučioji idėja) – pasaulio istorijoje įsikūnijančią loginę būtinybę. A. Schopenhaueris absoliutą vadino nesąmoninga valia.
1076