absoliùtinės konstrùkcijos, su kitomis sakinio dalimis nederinamų ir jų nevaldomų linksnių junginiai su dalyvių (kai kuriose kalbose – ir su daiktavardžių bei būdvardžių) formomis, atliekantys laiko, priežasties ir kitas prijungiamųjų sakinių šalutiniams dėmenims artimas funkcijas. Senovėje absoliutinių konstrukcijų būta daugelyje indoeuropiečių kalbų: senosiose indų kalbose buvo absoliutinis lokatyvas ir genityvas, senojoje graikų kalboje – genityvas, lotynų kalboje – abliatyvas, baltų, slavų ir germanų kalbose – datyvas. Lietuvių ir latvių kalbos išlaikė absoliutinį (arba savaiminį) naudininką, tik dalyvio forma šioje baltų kalbų konstrukcijoje dabar jau sustabarėjusi, nelinksniuojama.
2352