absorbcija

absòrbcija (lot. absorptio – sugėrimas), sugerts, dujų arba garų (absorbtyvo) sugėrimas visu skysčio (absorbento) tūriu susidarant tirpalui arba cheminiam junginiui. Absorbcija grindžiama skirtingu dujų ir garų tirpumu skysčiuose. Skiriama fizikinė (vadinama tiesiog absorbcija) ir cheminė absorbcija (arba chemoabsorbcija). Fizikinė absorbcija yra atrankusis ir grįžtamasis vyksmas – šildant absorbentą arba sumažinus slėgį virš jo, iš skysčio išskiriami vienas arba keli komponentai; šis vyksmas vadinamas desorbcija. Vykstant cheminei absorbcijai reaguoja absorbtyvo ir absorbento molekulės (negrįžtamasis vyksmas). Technologiniuose procesuose dažniausiai vyksta ir fizikinė, ir cheminė absorcija. Šios abiejų rūšių absorbcijos grindžiamos masės pernaša fazių sąlyčio paviršiuje, todėl absorbento paviršiaus plotas būna labai didelis. Vykdoma absorberiuose. Pagal fazių sąlyčio paviršių absorberiai skirstomi į plėvelinius ir įkrautinius (su pastoviu fazių sąlyčio paviršiumi), lėkštinius ir purkštuvinius (su kintamu fazių sąlyčio paviršiumi). Pramonėje absorbcija naudojama įvairioms cheminėms medžiagoms gaminti, pvz., sulfato rūgščiai iš SO₃ (absorbcija vyksta be desorbcijos), vertingiems komponentams išskirti iš dujų mišinių, pvz., benzenui iš koksavimo dujų, acetilenui – iš krekingo dujų, kenksmingoms išmetamųjų dujų priemaišoms šalinti, pvz., iš naftos perdirbimo dujų šalinti H₂S, iš vandenilio ir azoto dujų mišinio, naudojamo NH₃ sintezei – CO₂ ir CO (po absorbcijos būtinai vykdoma desorbcija), dujoms džiovinti (ir absorbcija, ir desorbcija vyksta ir skystoje, ir dujinėje fazėje).

2509