absùrdo dramatùrgija, absùrdo teãtras, avangardistinė dramaturgijos ir teatro kryptis. Atsirado 20 a. 6 dešimtmečio pradžioje, perėmus siurrealizmo, dadaizmo, ekspresionizmo dramos principus. Absurdo dramų pradininkais laikomi prancūzų dramaturgai E. Ionesco, S. Beckettas, A. Adamovas, J. Genet. Absurdo teatro filosofinis pagrindas – egzistencinė J.‑P. Sartre’o teorija ir A. Camus tragiškas humanizmas, gailestis dėl žmonių susvetimėjimo. Absurdo teatre naudoti kai kurie antikos teatro, viduramžių misterijos, italų kaukių komedijos elementai, rėmėsi anglų nonsenso poezijos, A. Strindbergo sąlygiškų pjesių, J. Joyce’o ir F. Kafkos kūrybos tradicijomis. Absurdo dramų egzistencialistinės idėjos atskleistos absurdiškomis, dažnai paradoksaliomis situacijomis, tikrovėje neegzistuojančiais veikėjų paveikslais, alogišku, nerišliu dialogu, beprasmiškomis replikomis. Šios priemonės lėmė absurdo spektaklių sąlygiškumą, statiką, juose daug dėmesio buvo skiriama personažų mechaniškiems judesiams (ypač būdingiems lėlių teatrui), pantomimai, mimikai, gestams, kalbos intonacijai. Vyraujantis absurdo dramaturgijos žanras – tragikomedija, arba vadinamoji komiškoji drama. Kartais absurdo drama dar vadinama antidrama, nes ji nepaiso žanrui būdingų principų, atsisako intrigos, konflikto, sceninio dialogo.
absurdo drama. Spektaklio S. Becketto Belaukiant Godo scena (1982, režisierius ir scenografas K. Žilinskas; Klaipėdos dramos teatras)
20 a. 7–8 dešimtmetyje absurdo teatro principus plėtojo dramaturgai H. Pinteris, N. F. Simpsonas (Didžioji Britanija), E. Albee, J. Gelberis, A. Kopitas (Jungtinės Amerikos Valstijos), W. Hildesheimeris, G. Grassas (Vokietija), prancūzų kalba rašantis F. Arrabalis (Ispanija).
Lietuvoje absurdo dramaturgijos apraiškų yra kai kurių lietuvių rašytojų (K. Ostrausko, K. Sajos, J. Glinskio) kūriniuose, režisierių E. Nekrošiaus, J. Vaitkaus pastatytuose spektakliuose.
L: G. Baužytė Absurdo drama / XX a. Vakarų literatūra d. 2 Vilnius 1995; M. Esslin The Theatre of the Absurd New York 1961.
510
absurdo drama