achãjai (Achaioi), viena žymiausių senovės graikų genčių. Dialektas giminingas šiaurės vakarų tarmių grupei. Kildino save iš mitinio herojaus Achajo, Dzeuso ir Pitijos arba visų graikų eponimo Heleno sūnaus Ksuto ir Atėnų karaliaus Erechtėjo dukters Kreusos sūnaus.
Apie 2200 pr. Kr. apsigyveno Vidurio Makedonijoje, vėliau – Tesalijos šiaurėje. 1900–1600 pr. Kr. intensyviai skverbėsi į pietus. Antro tūkstantmečio prieš Kristų viduryje užėmė Šiaurės Peloponesą, kur iki jų gyveno jonėnai; vienu žymiausių achajų kultūros centrų tapo Mikėnai. Homero Iliadoje achajais (t. p. danajais, argiečiais) vadinti visi graikai.
Achajai rengė karines ekspedicijas, aktyviai kolonizavo Egėjo jūros kraštus: Likiją, Pamfiliją, t. p. Kiprą ir kita (vadinamoji achajiškoji kolonizacija). Jų karalystę Peloponese apie 1120 sugriovė Graikiją užplūdę dorėnai. Dalis achajų liko kalnuotoje Achajoje, iš Tesalijos ir Bojotijos jie persikėlė į Lesbo salą ir gretimą žemyno pakrantę, iš Argo ir Lakonijos – į Kiprą, iš Atikos – į Samo salą, Efesą. Apie 700 pr. Kr. achajai iš Šiaurės Peloponeso Pietų Italijoje įkūrė kolonijas, išaugusias į klestintį Didžiosios Graikijos regioną. 4 a. pr. Kr. žemyninėje Graikijoje achajai iškilo politiniu ir kariniu požiūriu, įkūrė Achajų sąjungą.
879