Achlas (Achilleus), graikų mitologijoje – narsiausias achajų herojus per Trojos karą. Mirmidonų karaliaus Pelėjo ir jūrų nimfos (nereidės) Tetidės sūnus. Norėdama, kad būtų nemirtingas, motina grūdino Stikso vandenyje laikydama jį už kulno, kuris liko nepanardintas ir todėl pažeidžiamas (iš čia posakis Achilo kulnas). Tėvas slėpė Achilą Skiro saloje tarp karaliaus Likomedo dukterų, kad neišsipildytų pranašystė apie Achilo mirtį per Trojos karą. Be Achilo achajai turėję pralaimėti karą. Jį surado ir atpažino Odisėjas.
Mirštantis Achilas (skulptorius E. Herteris, 1884, Achiliono rūmai Kerkyroje)
Per pirmus 9 karo metus Achilas užėmė 12 miestų aplink Troją. Dešimtaisiais susiginčijo su vyriausiuoju vadu Agamemnonu dėl belaisvės Briseidės ir atsisakė kariauti. Stojo į kovą po kelių achajų pralaimėjimų ir draugo Patroklo mirties. Dvikovoje nukovė trojiečių vadą Hektorą. Žuvo per vestuves su Trojos karaliaus Priamo dukterimi Poliksene Apolono šventykloje, kai Hektoro brolis Paris sužeidė jam kulną. Garbintas Tesalijoje, vėliau kitose Graikijos srityse ir kolonijose (Sicilijoje, Pietų Italijoje).
1825