ačiãvimas, tradicinių lietuvių vestuvių apeigų dalis – dovanų rinkimas jaunajai.
Vykdavo jungtuvių išvakarėse (nupynus rūtų vainikėlį) arba jaunajam atvykus. Dovanų rinkėjos eidavo iš eilės prie nuotakos tėvų, brolių, seserų, kitų giminaičių, kaimynų, visų susirinkusiųjų ir prašydavo kuo gausiau jaunąją apdovanoti. Daina pranešdavo, kas ką dovanojo, ir už dovaną dėkojo ačiū (iš čia kilo ačiavimas).
Iki 19 a. ketvirto ketvirčio ačiavimas buvo žinomas Seredžiaus, Veliuonos apylinkėse, iki 19 a. pabaigos – Žemaitijoje, iki 20 a. pradžios – rytų bei pietryčių Lietuvoje (Dieveniškių, Tverečiaus apylinkėse), kur šios apeigos vadintos jaunosios dovanojimu. Ačiuotojos pinigams dėti nešdavosi skarele apdengtą lėkštę, o stuomenys, rankšluosčiai, juostos, pirštinės buvo kabinamos joms ant pečių. Per ačiavimą gyvuliai ir didesnės dovanos buvo pažadamos atiduoti vėliau. K. Gukovskio teigimu, kai kuriose Kauno gubernijos vietose 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje didesnių dovanų dovanojimas buvo vadinamas palūkaniniu dovanojimu. Pažadas laikytas garbės įsipareigojimu. Pagal paprotį už pažado netesėjimą dovana iš dovanotojo galėjo būti išieškoma per teismą.
2273
-jaunosios dovanojimas; -palūkaninis dovanojimas