Adalbert Stifter

Stifter Adalbert (Adalbertas Štfteris) 1805 10 23Oberplan (dabar Horní Planá, Pietų Čekijos kraštas) 1868 01 28Linz, austrų rašytojas, tapytojas. Vienas žymiausių bydermejerio literatūros atstovų. Tapyboje vyrauja kraštovaizdžiai, erdvinės ir spalvinės kompozicijos. Ankstyvojoje literatūrinėje kūryboje ryški H. Heine’s, L. Börne’s, Jeano Paulio įtaka. Joje vaizduojama gamtos stichiškumas, sumaištį keliantys politiniai įvykiai, žmogaus bejėgiškumas jų akivaizdoje. Novelių rinkinyje Studijos (Studien 6 t. 1844–50) ištobulino detalų, neskubrų pasakojimo būdą. Kūrinių veikėjai – protagonisto antrininkai arba antipodai, veiksmas vyksta susimbolinto kraštovaizdžio fone (Bohemijos miške, Alpių priekalnėse, aukštikalnėse), pabrėžiamas stebimų objektų ir stebinčiojo ryšys. Gamta suvokiama kaip grėsmė (jos nepažįstantiems) arba prieglobstis (su ja sutapusiems). Apmąstoma žmogaus būtis, visuomeninio gyvenimo dėsningumai, gebėjimas įsikurti gyvenime. Būdingi motyvai – aistrų sublimacija ir likimo smūgių įveika, atsižadėjimas, kuklumas, nuosaikumas, racionalumas, humaniškumo puoselėjimas. Novelių rinkinio Spalvoti akmenys (Bunte Steine 2 t. 1853, lietuvių kalba novelė Granitas 1991, filmai Kalkakmenis 1992, režisierius M. Zaccaro, Kalnų krištolas 2004, režisierius J. Vilsmaieris) pratarmėje perteikiamos vokiečių idealizmu grindžiamos estetinės nuostatos, pabrėžiama detalių, kaip dieviškojo sumanymo atspindžių, svarba, gilinimasis į jas suvokiamas kaip prasmingos tikrovės paieška. Noveles vienija išpažįstamų vertybių sistema – teisingumas, veiklumas, gebėjimas džiaugtis grožiu, jose ryšku vaizduojamo pasaulio ir tikrovės priešprieša. Vėlyvoji kūryba (romanas Vėlyva vasara / Der Nachsommer 3 t. 1857, istorinis romanas Vitiko / Witiko 1867) dėl atsiribojimo nuo gyvenamojo laikotarpio politinių įvykių nebuvo populiari, ja labiau susidomėta 20 amžiuje.

791