adaptãcija (lot. adaptatio – pritaikymas, priderinimas), prisitáikymas, dažniausiai natūralus savireguliacijos procesas, paliekantis ir vystantis tas individo savybes, kurios padeda jam egzistuoti, geriau prisitaikyti prie aplinkos.
Evoliucinė adaptacija – prisitaikymas prie evoliucijos procese kintančių aplinkos sąlygų (vandens augalų prisitaikymas augti sausumoje). Fiziologinė adaptacija – visuma fiziologinių reakcijų, vykstančių organizmui arba jo organams prisitaikant prie pakitusių aplinkos sąlygų (temperatūros, slėgio, deguonies kiekio), bet išlaikant organizmo vidinį pastovumą (prisitaikymas prie sausros, atsiradęs dėl baltyminių medžiagų pokyčių stabilizacijos). Funkcinė ir morfologinė adaptacija – organizmo formos ir funkcijos priklausymas nuo aplinkos (žiedai yra prisitaikę būti apdulkinami tam tikrų vabzdžių ar paukščių rūšių). Funkcijų ir struktūros pokyčiai gali būti trumpalaikiai, grįžtamieji (dėl ilgalaikės sausros daugelis bakterijų, melsvadumblių kelerius metus išbūna orasausėje būklėje, o sudrėkinus – jų medžiagų apykaita vėl atgyja). Fermentinė adaptacija – specifinių fermentų sintezė, slopinimas ar aktyvacija dėl išorinių medžiagų poveikio (pakeitus mitybinės terpės sudėtį).
1389