adaptãcijos sindròmas, nespecifinių organizmo reakcijų visuma, atsirandanti veikiant bet kokiam žalojančiam veiksniui. Nepalankioms sąlygoms veikiant kurią nors organizmo vietą atsiranda vietinis adaptacijos sindromas (pasireiškiantis uždegimu), veikiant visą organizmą – bendrasis adaptacijos sindromas. Skiriama 3 bendrojo adaptacijos sindromo stadijos.
Pavojaus stadijos metu pasireiškia greitos apsauginės reakcijos (padidėja kraujospūdis, raumenų tonusas, gliukozės koncentracija kraujuje; kartais ištinka šokas); rezistencijos (atsparumo) stadijos metu padidėja antinksčių žievė, organizmas įgyja atsparumą daugeliui jam kenkiančių veiksnių, pvz., grūdinimasis (šaltas dušas, mankšta) gali padėti išvengti peršalimo ligų. Jei žalojantis veiksnys yra stiprus ar veikia ilgai, antinksčių žievė išsenka ir išsivysto išsekimo stadija, kurios metu organizmas gali žūti. Bendrojo adaptacijos sindromo metu svarbiausią reikšmę turi hipofizė, hipotalamas ir antinksčiai.
Adaptacijos sindromą 1936 aprašė H. Selye.
2082