adatinė

adatnė (archeologijoje), dėžutė adatoms laikyti. Paprotį dėti adatinę į kapą 11–12 a. iš Skandinavijos perėmė Rytų Baltijos kraštai – pirmiausia lyviai, vėliau – latviai ir lietuviai. Adatinės kartais su adatomis buvo dedamos į moterų kapus ir skiriamos pomirtiniam siuvimui. Lietuvoje žinoma apie 40 adatinių iš daugiau kaip 20 radimo vietų. Rasta 15–16 a. geležinių, žalvarinių (Šlapgirės kapinyne), kaulinių (Jakštaičių‑Meškių kapinyne), odinių adatinių. Žalvarinės dažniausiai gamintos iš dviejų išgaubtų trapecijos formos kraštuose sukniedytų plokštelių. Aukštis 5,4–8,2 cm, plotis apačioje 1,5–3,1 cm, viršuje – 3,6–5,8 centimetro. Viena adatinės pusė kartais ornamentuota. Viduje prikimšta vilnonio audinio ir odos adatoms įsmeigti. Rečiau aptinkama (vėlyvuosiuose kapinynuose) kaulinių adatinių. Jos kiauravidurės, į apačią smailėjančios (skersmuo viršuje 1,6–2,4 cm, apačioje – 1,3–1,8 cm, ilgis 7–9 cm), puoštos skersiniais ranteliais. Kaulinės adatinės dažniau aptinkamos Žemaitijoje, žalvarinės trapecinės – Rytų Aukštaitijoje.

adatinės: a – žalvarinė (Šlapgirės kapinynas), b – kaulinė (Jakštaičių-Meškių kapinynas)

3130