adrenoblokatoriai

adrenoblokãtoriai (lot. ad – prie + renalis – inkstų vaistai + angl. block – sulaikyti), vaistai, kurie blokuodami adrenoreceptorius sutrikdo impulsų sklidimą pro adrenergines sinapses. Pagal tai, kokius adrenoreceptorius blokuoja, skirstomi į α ir β adrenoblokatorius. α adrenoblokatoriai yra nespecifinio (neselektyvaus) ir specifinio (selektyvaus) veikimo. Nespecifinio veikimo adrenoblokatoriai (fentolaminas, fenoksibenzaminas) blokuoja α₁ ir α₂ adrenoreceptorius. Specifinio veikimo α adrenoblokatoriai (prazosinas, terazosinas, doksazosinas) veikia tik posinapsinius α₁ adrenoreceptorius. Šie vaistai plečia odos, gleivinių, vidaus organų kraujagysles, ypač spazmuotas dėl katecholaminų pertekliaus. Vartojami artezinei hipertenzijai ir nepiktybinei prostatos hiperplazijai gydyti. β adrenoblokatoriai sąveikauja su β₁ ir β₂ adrenoreceptoriais, slopina širdį stimuliuojantį, bronchų lygiuosius raumenis atpalaiduojantį ir medžiagų apykaitą aktyvuojantį katecholaminų poveikį. Skirstomi į kardioselektyvius β adrenoblokatorius (atenololis, metoprololis, pindololis), kurie stipriau blokuoja β₁ adrenoreceptorius ir neselektyvius β adrenoblokatorius (nadololis, propranololis), kurie vienodai blokuoja tiek β₁, tiek β₂ adrenoreceptorius. Vartojami krūtinės anginai, arterinei hipertenzijai, širdies ritmo sutrikimams, glaukomai gydyti.