adváita vedánta (skr. nedualstinė vedánta), vienos iš 6 ortodoksinių hinduizmo mokyklų – vedantos – monistinė kryptis. Advaitos vedantos mokymą pirmasis susistemino Gaudapada (apie 7 a.) veikale Mandūkja Karika, o Šankara (788–820) išplėtojo Bhagavadgytos ir Brahmasūtros komentaruose. Pagal advaitą vedantą, Brahmanas yra vienintelė tikrovė, o raiškos pasaulis – iliuzija. Nirguna Brahmaną (vientisąjį Viešpatį) sudaro grynoji būtis, sąmonė, palaima. Daugis yra tik sąlygiška tikrovė, kurią sukelia maja – galia, vienį transformuojanti į regimąjį daugį. O transcendentinis vienis išsiskleidžia kaip Saguna Brahmanas (Viešpats – asmuo) ir atmanas. Žmogaus siela, veikiama majos, pasineria į reiškinius ir įvykius. Kai suvokiama, kad atmanas yra tapatus Brahmanui, žmogus išsivaduoja iš daugio. Šankaros idėjas plėtojo jo mokiniai, priklausę vivaranos ir vičaspačio filosofinėms mokykloms.
171