adveñtas (lot. adventus – atėjimas), katalikų liturginių metų 4 savaičių laikotarpis prieš Kalėdas. Skirtas Jėzaus Kristaus atėjimo – gimimo – laukimui įprasminti. Anksčiau buvo labiau atgailos, dabar yra susikaupimo ir susitaikymo metas. Pirmasis advento sekmadienis – bažnytinių metų pradžia. Rengtis Kalėdoms pradėta nuo 4 a.: 380 Saragosos sinodas paragino nuo gruodžio 17 iki Epifanijos (Trijų Karalių) lankytis bažnyčiose, atlikti atgailą. 6 a. Galijoje įvestas pasninkas, 6 a. pabaigoje Romoje įsivyravo rengimosi Kalėdoms paprotys. 8–9 a. atsirado Advento mišios, kurių maldos skirtos laukimui; negiedama Gloria, Aleliuja. Auštant laikomi vadinamieji rarotai. Liturgijoje skaitomos pranašystės apie mesijo atėjimą. Per Liturgines valandas giedamos Vakarinės antifonos (Antifonos O). Atgailą simbolizuoja violetinė liturginių drabužių spalva.
advento vainikas
2271
Advento tradicijos Lietuvoje
Lietuvių advento tradicijos savitos. Trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais nebuvo valgoma mėsos. Sekmadieniais auštant kerdžius trimitu sukviesdavo kaimynus giedoti rožinį. Vengta triukšmingų pasilinksminimų, nekelta vestuvių, nešvęsta švenčių. Vakarojantis dzūkų jaunimas, iškilmingai žingsniuodamas ratu ar dviem eilėmis, dainuodavo vestuvinės tematikos (piršlybų, vedybų) dainas (adventines) su priedainiais leliumoj, aleliuma loda, oi kalėda kalėda. Buvo nekertama statybai medžiai, kad trobose nesivaidentų, malkos – kad nekiltų gaisras. Nekerpamos avys, kad nebūtų šiurkščios vilnos. Merginos šventojo Andriejaus (lapkričio 30) dienos vakarą pamerkdavo vyšnios šakelę, tikėdamos, jog pražydusi Kūčių dieną prišauks greitus piršlius. Iš advento orų valstiečiai spėdavo ateinančios vasaros orus, javų, daržovių derlių. 20 a., ypač nuo jo vidurio, advento papročiai ėmė nykti, mėsos imta nevalgyti paprastai tik penktadieniais.
2273