afazija
afãzija (gr. aphasia – nebylumas), visiškas arba dalinis kalbos praradimas. Pasireiškia dėl kalbos zonų galvos smegenų žievėje pažeidimo. Priežastys: galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, galvos smegenų traumos, galvos smegenų augliai arba infekciniai susirgimai bei kiti galvos smegenų pažeidimai. Esant afazijai sutrinka kalbėjimas, kalbos supratimas, skaitymas, rašymas, skaičiavimas. Išlieka normali klausa ir normalus kalbos padargų raumenų tonusas.
Pagal tai, kuris kalbos centras pažeistas, skiriamos kelios afazijos formos. Dėl motorinės afazijos ligonis nesugeba sąvokos paversti žodžiu (-iais) ir nemoka ištarti žodžių, nors supranta, ką kiti kalba, o jo paties kalbos raumenys nėra paralyžiuoti. Tai dažniausia afazijos forma. Sensorinė afazija pasireiškia tuo, kad ligonis labai daug nesuprantamai kalba, negali kontroliuoti savo tariamų žodžių, nesusikalba su kitais žmonėmis. Ši afazija gydoma lengviau, ypač kai ja sergantis žmogus yra jaunesnio amžiaus. Kai ištinka semantinė afazija, sutrinka loginiai ir gramatiniai kalbos ryšiai, ligonis sunkiai atlieka paprastus aritmetinius veiksmus, nesiorientuoja žemėlapiuose, nesuvokia giminystės ryšių. Šiai afazijos formai būdingas erdvinio suvokimo sutrikimas. Dėl amnezinės afazijos ligonis užmiršta reikalingą ištarti žodį (pvz., daiktų pavadinimus, artimų žmonių vardus). Kai ligos židinys labai didelis ir paveikiamos visos kalbos proceso dalys, esti totalinė afazija. Ja sergantys asmenys gali atlikti tik pačias elementariausias užduotis (užsimerkia, atsimerkia, pakelia ranką).
Afazija gali pasireikšti daugeliui žmonių visiškai skirtingai; nėra jokios priemonės, kurią taikant būtų galima apibrėžti jos sunkumą. Pobūdis ir sutrikimo sunkumas priklauso nuo pažeidimo vietos ir apimties. Retai pasitaiko vienos rūšies afazija. Dažniausiai vienu metu pasireiškia kelios afazijos rūšys.
Diagnozuojant afaziją pirmiausia atliekamas išsamus kalbos tyrimas, kuris apima motorikos, impresyviosios ir ekspresyviosios kalbos patikrinimą, rašymo, skaitymo, skaičiavimo, stereognozių, mąstymo, regos ir klausos suvokimo įvertinimą. Tyrimas padeda nustatyti tikslesnę kalbos sutrikimo diagnozę bei parinkti tinkamiausius kalbos funkcijos grąžinimo būdus.