afèktas (lot. affectus – susijaudinimas), jausmų protrūkis – ūmi, stipri, gana trumpa emocinė atsakomoji reakcija į įvykį. Dažniausiai ištinka sunkiomis, kritinėmis aplinkybėmis, kai nesugebama rasti tinkamos išeities iš pavojingos ir netikėtos padėties.
Afekto priežastis – vidinis konfliktas, kylantis dėl prieštaravimo tarp žmogaus potraukių, siekių, norų arba reikalavimų ir jų patenkinimo galimybių. Jo metu judesiai tampa staigūs, žmogus garsiai ir daug kalba, kvatoja arba verkia, grasina. Pakinta jo vidaus organų funkcijos. Sutrinka suvokimas ir mąstymas. Būdinga sąmonės susiaurėjimas: dėmesys sutelkiamas vien į afektą sukėlusias aplinkybes ir jo paskatintus veiksmus. Kartais žmogus nesugeba tinkamai kontroliuoti savo elgesio, vertinti aplinkybių, nebeatsimena kai kurių įvykio epizodų. Labai stipraus afekto metu žmogus gali netekti sąmonės ir visiškai prarasti atmintį.
Afekto stiprumas ir formos priklauso nuo individualių savybių, asmenybės brandos ir moralinės motyvacijos. Patologinį afektą sukelia sunki psichikos trauma. Jis dažnai reiškiasi pykčiu, baime. Ligoniui sutrinka sąmonė, jis visiškai nekontroliuoja savo elgesio, tampa agresyvus, pavojingas, o nurimęs po afekto – išsekęs, bejėgis. Kartais afektas užfiksuojamas atmintyje (kartojasi panašiomis aplinkybėmis).
1868
Baudžiamojoje teisėje
Afektas – lengvinamoji aplinkybė, kai pavojingą visuomenei veiką padariusiam asmeniui afektą sukelia nukentėjusysis neteisėtais savo veiksmais (fiziniu ar psichologiniu smurtu, sunkiu įžeidimu), nukreiptais į tą asmenį, jo artimuosius ar net pašalinius. Patologinio afekto atveju asmuo laikomas nepakaltinamu ir už savo veiksmus neatsako. Jam nustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnai arba teismas skiria teismo psichologinę ir psichiatrinę ekspertizę.