afèktų teòrija, racionalistinė muzikos estetikos teorija, vyravusi 17–18 amžiuje. Teigė, jog muzikos vaizdavimo objektas yra tik konkretūs žmogaus jausmai ir aistros. Afektų teorijos pradmenų būta antikos (Aristotelio, Platono) ir viduramžių (šv. Augustino) estetikos veikaluose. Didelės reikšmės afektų teorijos susidarymui turėjo R. Descartes’o veikalas Traktatas apie sielos aistras (Traité des passions de l’âme 1649). Muzika išreiškiamas dvasios būsenas aprašė ir suklasifikavo A. Kircheris veikale Musurgia universalis (1650). Afektų teorijos svarbiausius teiginius suformulavo vokiečių muzikos teoretikas J. Matthesonas, teigęs, kad atitinkamais intervalais bei akordais galima vaizduoti žmogaus jausmus bei sielos būsenas. 16–18 a. buvo konkretizuotos afektų išraiškos priemonės (vadinamosios figūros). G. Zarlino ištyrė emocines dermių ypatybes, A. Werckmeisteris nustatė tonacijų, tempo, disonansų ir konsonansų, tembrų sąsajas su afektais. Kai kurie afektų teorijos šalininkai teigė, jog muzikos kūrinyje galima atskleisti tik vieną konkretų jausmą su visais jo niuansais. Afektų teoriją rėmė žymūs 16–18 a. filosofai ir muzikologai: Ph. E. Bachas, D. Diderot, C. Helvétius, G. E. Lessingas, G. Ph. Telemannas, J. Walteris, J. J. Rousseau. Teorija turėjo nemaža reikšmės muzikos raidai, tačiau mėginimai taikyti intervalus, tonacijas, ritmą, tempą konkrečiam jausmui perteikti lėmė muzikos schematizmą, vienpusiškumą.
2309