Afganistãno istòrija
Senovės laikai ir viduriniai amžiai
Dabartinio Afganistano teritorijoje žmonės apsigyveno paleolite (penkiasdešimtas–trisdešimtas tūkstantmetis prieš Kristų). Nuo devinto–šešto tūkstantmečio plito gyvulininkystė, nuo ketvirto–trečio tūkstantmečio prieš Kristų – žemdirbystė. Apie 1000 pr. Kr. čia apsigyveno arijai. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pirmoje pusėje susikūrė pirmosios valstybės (seniausia Baktrija). 6 a. pr. Kr. viduryje jas užkariavo Achaimenidai, apie 331 pr. Kr. – Aleksandras Makedonietis. Po jo mirties (323) šalies vakarinė dalis atiteko Seleukidams. Apie 246 pr. Kr. Baktrijoje susikūrė Graikų‑baktrų karalystė. Apie 135 pr. Kr. klajokliai tocharai ją sugriovė ir 1 a. pr. Kr. pabaigoje įkūrė Kušanų valstybę, į kurią įėjo ir beveik visas dabartinis Afganistanas. Jiems valdant augo miestai, plėtojosi amatai, prekyba, kultūra, plito budizmas. 5 a. šalį užkariavo eftalitai, 567 Sasanidai, 7–9 a. arabai. 7–10 a. paplito islamas. Nuo 9 a. pabaigos valdė persų dinastijos – Tachyridai, Safaridai, Samanidai. 9–10 a. arabų, persų, tadžikų šaltiniuose minimi afganai. Nuo 998 valdė Gaznevidai, nuo 1187 Guridai, nuo 1206 Chorezmo šachas. 1219 šalį užkariavo Čingischanas (iki 14 a. pabaigos valdė mongolų Chulaguidų dinastija), 14 a. pabaigoje – Timūras. 15 a., valdant Timūridams, trumpam suklestėjo ūkis. 13–15 a. afganų (puštūnų) gentys, iki tol gyvenusios daugiausia Suleimano kalnuose, paplito žemumose iki Indo upės.
Naujieji laikai
16–18 a. šalies vakarinė dalis priklausė Persijai, pietinė ir pietritinė – Didiesiems Mogolams, šiaurinė – Bucharos chanatui. Apie 1736 visą dabartinio Afganistano teritoriją užėmė Persijos šachas Nadyras. Po jo mirties (nužudytas 1747) Achmedas Šachas Duranis (valdė 1747–73) suvienijo daugumą afganų ir sukūrė Duranių valstybę. Jis užkariavo teritoriją nuo Mešhedo iki Kašmyro, nuo Amudarjos iki Indijos vandenyno. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje Afganistanas suskilo į atskiras valdas. Emyras Dost Mochamedas Chanas (valdė 1826–39 ir 1842–63) pradėjo vienyti afganų žemes ir davė pradžią iki 1879 valdžiusiai Barakzajų dinastijai. Jis apribojo chanų savivalę, garantavo prekybos saugumą, sukūrė stiprią kariuomenę. Didžiosios Britanijos ir Rusijos varžybos dėl įtakos Afganistane sukėlė pirmąjį Afganistano ir Didžiosios Britanijos karą (1838–42). Dost Mochamedas Chanas, 1839 netekęs valdžios ir įkalintas, atgavo ją, kai tik britai, nepajėgdami kovoti su afganų sukilėliais, išvedė kariuomenę. Iki 1863 jis baigė vienyti Afganistaną.
Achmedas Šachas Duranis (mogolų miniatiūra, apie 1757, Prancūzijos nacionalinė biblioteka)
Po antrojo Afganistano ir Didžiosios Britanijos karo (1878–80) britai įgijo teisę kontroliuoti Afganistano užsienio politiką. Emyras Abd ar Rahmanas (valdė 1880–1901) sustiprino centrinę valdžią ir laikėsi izoliacinės politikos. 1893 Didžioji Britanija privertė Afganistaną demarkuoti Afganistano ir Britų Indijos sieną (Durando linija; apie pusė puštūnų genčių liko už šalies ribų). Afganistanas tapo tarpine valstybe tarp Didžiosios Britanijos ir Rusijos imperijų. Valdant emyrui Habibola Chanui (1901–19) bandyta bent šiek tiek sumoderninti šalį, buvo įkurta pasaulietinių mokyklų. Prasidėjo jaunaafganių (karininkų, valdininkų, pirklių), siekiančių konstitucinių reformų ir visiškos Afganistano nepriklausomybės, judėjimas (ideologas Machmudas Beg Tarzi). Per Pirmąjį pasaulinį karą (1914–18) Afganistanas išliko neutralus.
Didžiosios Britanijos kariuomenė prie Kandaharo (1880)
Nepriklausomybės laikotarpis
1919 02 20 jaunaafganiai Habibola Chaną nužudė. Naujasis emyras Amanula Chanas (nuo 1926 padišachas) 1919 02 28 paskelbė Afganistano nepriklausomybę. Jo kariuomenė peržengė Durando liniją ir užėmė dalį Puštūnistano. Kilo trečiasis Afganistano–Didžiosios Britanijos karas (1919 05–06). 1919 08 08 Ravalpindi preliminarine taikos sutartimi Afganistano emyras neteko jo pirmtakams britų mokėtos subsidijos, bet įgijo teisę vykdyti savarankišką užsienio politiką. Afganistano kariuomenė atsitraukė už Durando linijos. 1921 11 22 Kabulo sutartimi Didžioji Britanija galutinai pripažino Afganistano nepriklausomybę (Afganistano Islamo Valstybė). Amanula Chanas atsisakė tradicinės izoliacijos, užmezgė diplomatinius santykius su daugeliu šalių (1921 su Sovietų Rusija), sumodernino administracinę sistemą, įsteigė pasaulietinius teismus, įvykdė mokesčių reformą, plėtė pasaulietinį švietimą. 1923 priimta pirmoji Afganistano konstitucija. Reformos sukėlė konservatyvios visuomenės pasipriešinimą. 1928 11 prasidėjo sukilimas. 1929 01 14 Amanula Chanas buvo priverstas atsisakyti sosto. Sukilėlių vadas tadžikas Bača Sakao pasiskelbė emyru ir panaikino Amanula Chano reformas. Mohammadas Nadyr Šachas, nuosaikių reformų ir neutralios užsienio politikos šalininkas, 1929 10 nuvertė Bača Sakao ir buvo išrinktas padišachu. 1931 jis priėmė naują konstituciją, labiau paremtą islamu. 1931 šalyje įkurtas pirmasis bankas, 1932 – Medicinos fakultetas, kuris vėliau tapo Kabulo universiteto pagrindu. 1933 11 08 Mohammadas Nadyr Šachas buvo nužudytas. Sostą perėmęs jo sūnus Mohammadas Zahyr Šachas tęsė tėvo vidaus ir užsienio politiką.
Per Antrąjį pasaulinį karą (1939–45) Afganistanas išliko neutralus. 1946 tapo Jungtinių Tautų nariu. 1947 susikūrus Pakistanui, paaštrėjo ten gyvenančių puštūnų genčių problema (Afganistanas nepripažino pagal Durando liniją nustatytos sienos su Pakistanu). Ministras pirmininkas M. S. Daudas Chanas (1953–63), remdamasis daugiausia SSRS ekonomine ir karine pagalba, ėmėsi moderninti šalį (1954–73 Afganistanas iš SSRS gavo apie 1 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerių, 1958–73 ten parengta apie 50 % Afganistano karininkų). 1963 03 M. S. Daudas Chanas buvo priverstas atsistatydinti. 1964 09 09 priimta nauja konstitucija, Afganistanas tapo konstitucine monarchija. Leista kurti politines partijas, tačiau atitinkamo įstatymo Mohammadas Zahyr Šachas nepatvirtino. 1965 moterims suteikta rinkimų teisė. Dėl 1971–72 sausros smarkiai pablogėjo Afganistano ekonominė padėtis. 1973 07 17 kariškiai įvykdė valstybės perversmą ir nuvertė Mohammadą Zahyr Šachą. Afganistanas paskelbtas respublika. Vėl išrinktas ministru pirmininku M. S. Daudas Chanas tapo dar ir gynybos bei užsienio reikalų ministru, o 1977 prezidentu. Jis siekė sumažinti Afganistano priklausomybę nuo SSRS, plėtė ryšius su islamo šalimis.
Afganistanas nuo 1978
1978 04 27–28 komunistinė Afganistano liaudies demokratinė partija (įkurta 1965) ir kariuomenė įvykdė perversmą. M. S. Daudas Chanas ir jo šalininkai buvo nužudyti. 1978 04 30 paskelbta Afganistano Demokratinė Respublika.
Afganistano mudžahedai (1979)
Revoliucinės tarybos pirmininku (valstybės vadovu) ir ministru pirmininku tapo Afganistano liaudies demokratinės partijos generalinis sekretorius N. M. Taraki. Įsigalėjo vienpartinis režimas, paskelbtas nekapitalistinis šalies raidos kursas. SSRS pavyzdžiu vykdomos reformos sukėlė visuomenės nepasitenkinimą, kilo ginkluotų sukilimų (islamo fundamentalistų 1978 06 Herate, vėliau Nuristane), prasidėjo Afganistano karas. Atsinaujino Afganistano liaudies demokratinės partijos vidaus kovos tarp radikaliosios Chalk (Liaudies) ir nuosaikiosios Parčam (Vėliavos) frakcijų. Per 1979 09 14 perversmą N. M. Taraki buvo nužudytas. Valdžią perėmęs Chalk frakcijos vadovas ministras pirmininkas (nuo 1979 03 28) H. Aminas vykdė masines represijas. Partijos vadovų tarpusavio kovos ir vis stiprėjantis partizanų (mudžahedų) pasipriešinimas kėlė grėsmę komunistiniam režimui.
1979 12 25 SSRS kariuomenė įsiveržė į Afganistaną; 1979 12 27 nužudytą H. Aminą pakeitė SSRS statytinis iš Parčam frakcijos B. Karmalis. SSRS intervencija dar labiau sustiprino pasipriešinimą ir paaštrino vidaus padėtį. 1986 vyriausybės vadovu tapo buvęs slaptosios policijos vadovas M. Nadžibula. Jis vykdė nacionalinio susitaikymo politiką, pradėjo derybas su mudžahedais, reikalavusiais išvesti visą SSRS kariuomenę ir pašalinti komunistinę vyriausybę. 1987 11 leista veikti kitoms partijoms, M. Nadžibula išrinktas prezidentu. Mudžahedai tęsė kovą. 1988 05–1989 02 15 SSRS išvedė kariuomenę iš Afganistano, bet ir toliau rėmė M. Nadžibulos režimą. 1991 09 JAV ir SSRS įsipareigojo 1992 01 01 nutraukti ginklų tiekimą kariaujančioms pusėms. 1992 pradžioje mudžahedai kontroliavo apie 90 % Afganistano teritorijos, 1992 04 užėmė Kabulą ir Afganistaną paskelbė islamo valstybe. Valdžią perėmė Vadovų taryba, atstovaujanti daliai mudžahedų grupuočių. 1993 01 Afganistano prezidentu išrinktas B. Rabbani, vadovavęs Vadovų tarybai, gynybos ministru – Ahmadas Šachas Masudas (abu tadžikai). 5 iš 10 pagrindinių mudžahedų grupuočių šių nutarimų nepripažino. Prasidėjo pilietinis karas. Prieš B. Rabbani vyriausybę (ji rėmėsi tadžikais ir uzbekais) kovojo G. Hekmatiaro vadovaujamos puštūnų grupuotės, remiamos šiitų. 1993 05 pasiektas jų susitarimas. 1993 06 17 G. Hekmatiaras tapo ministru pirmininku. 1994 01 grupuočių kova atsinaujino. 1994 08 Afganistano pietuose susikūrė fundamentalistinis puštūnų Taliban judėjimas. Jis siekė įkurti patriarchalinę islamo valstybę. Talibai 1995 09 užėmė Heratą, 1996 09 27 – Kabulą. B. Rabbani vyriausybės pajėgos pasitraukė į Šiaurės Afganistaną. 2001 viduryje talibai kontroliavo apie 90 % teritorijos, kovos vyko toliau.
2297
Afganistanas 21 amžiuje
Afganistano raidą 21 a. pradžioje žymėjo trys procesai: funkcionalios centrinės valdžios kūrimas gentimis susiskaldžiusioje šalyje, valstybės modernizacija ir besitęsiantis vidaus ginkluotas konfliktas su antivyriausybinėmis ir teroristinėmis grupuotėmis. Iki 2001 beveik visą Afganistano teritoriją valdė fundamentalistinę islamo versiją diegiantis Talibano judėjimas. Talibų lyderiai suteikė prieglobstį 2001 09 11 teroro aktų Niujorke ir Vašingtone organizavusios grupuotės al Kaida vadui O. bin Ladenui. Reaguodamos į tai JAV su sąjungininkėmis pradėjo beveik mėnesį trukusią karinę kampaniją, Talibano judėjimas buvo išstumtas iš didžiosios dalies Afganistano.
2001 pabaigoje nuverstam Talibanui priešiškos afganų grupuotės tradiciniame genčių susirinkime (Loya Jirga) susitarė suformuoti Laikinąją vyriausybę, įgaliotą parengti šalies konstituciją ir organizuoti demokratinius rinkimus. 2001 Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba įkūrė Tarptautines saugumo pagalbos pajėgas (ISAF), turinčias užtikrinti Afganistano Laikinosios vyriausybės veikimą. Pagrindinę šių pajėgų dalį sudarė NATO valstybių kariai. 2002 suformuotai Laikinajai vyriausybei vadovavo H. Karzai. 2004 parengta konstitucija, pagal kurią Afganistanas tapo islamo respublika su didelėmis prezidento institucijos galiomis.
2004 H. Karzai per tiesioginius rinkimus išrinktas Afganistano prezidentu, 2009 perrinktas kitai kadencijai (antrame rinkimų ture jo pagrindinis oponentas Abdula Abdula (Abdullah Abdullah) netikėtai pasitraukė iš kovos). Ši H. Karzai pergalė sulaukė prieštaringų vertinimų, nustatyta balsų klastojimo, rinkimų procedūrų pažeidimų. Valdant H. Karzai Afganistane suintensyvėjo ginkluoti susirėmimai su Talibano šalininkais, didėjo korupcijos mastai. Tarptautinė parama Afganistano rekonstrukcijai ir modernizacijai buvo ribotai efektyvi dėl vyraujančio socialinio nestabilumo.
Afganistano valstybingumas buvo sąlygotas tarptautinių pajėgų buvimo. 2006 NATO iš JAV perėmė mandatą užtikrinti saugumą visoje šalyje ir apmokyti Afganistano nacionalines pajėgas. 2008–09 kovos su Talibaną remiančiomis grupuotėmis itin suintensyvėjo, daugėjo civilių aukų. 2009 JAV ir NATO valstybės pasiuntė papildomų pajėgų taikai užtikrinti – tarptautinių karių Afganistane padaugėjo iki 150 000. Talibanas buvo išstumtas iš kai kurių regionų, bet išpuoliai prieš Afganistano vyriausybės pajėgas ir civilius gyventojus nesiliovė. Talibano karinį atsparumą lėmė galimybė slapstytis sunkiai geografiškai pasiekiamose gretimo Pakistano teritorijose, Afganistano centrinės valdžios nepopuliarumas, ribotas tarptautinių pajėgų efektyvumas. 2011–13 NATO pamažu perdavė šalies saugumo užtikrinimo pareigas naujai apmokytai Afganistano kariuomenei, NATO karinė misija Afganistane baigėsi 2014. Šalyje liko JAV kariniai instruktoriai.
JAV jūrų pėstininkai stebi Afganistano kariuomenės pratybas (2017 08 27)
2014 Afganistano prezidentu tapo Ašrafas Gani (Ashraf Ghani; opozicijai kaltinant balsų klastojimu prezidentu patvirtintas tik po JAV diplomatinio spaudimo). 2015 pradėtos taikos derybos su Talibanu ir kitomis centrinei valdžiai priešiškomis grupuotėmis klostėsi sunkiai, Talibano įtaka šalyje didėjo.
Politinės partijos prezidento institucijos dominuojamoje Afganistano politinėje neturėjo didelės įtakos. 2005, per pirmus per 30 m. parlamento rinkimus, absoliuti dauguma kandidatų nenurodė partinės priklausomybės ir buvo renkami gentiniais, etniniais ir asmeninio žinomumo pagrindais. 2010 vykstant parlamento rinkimams suintensyvėjusio ginkluoto konflikto su Talibanu sąlygomis dalis rinkėjų negalėjo juose dalyvauti, rinkimus lydėjo kaltinimai balsų klastojimu. Dėl didelio masto korupcijos, skurdo lygio ir negerėjančios saugumo padėties visuomenėje vyravo nusivylimas centrine valdžia. 2016 planuoti parlamento rinkimai dėl politinės krizės buvo atidėliojami iki 2018 (ir vėl neapsiėjo be balsų klastojimo skandalų, rinkėjų bauginimo ir neskaidraus balsų skaičiavimo).
2018–19, tarpininkaujant JAV, Saudo Arabijai, Pakistanui, pradėtos naujos derybos su Talibanu dėl taikos. 2019 09 Afganistano prezidento rinkimai sukėlė dar vieną politinę krizę: du kandidatai – antros kadencijos siekiantis Ašrafas Gani ir jo oponentas Abdula Abdula – pasiskelbė laimėję. Ginčas politiškai paralyžiavo šalį.
2020 02 29 JAV ir Talibanas pasirašė taikos susitarimą, kuriame buvo numatyta, kad JAV galutinai išves karines pajėgas iš Afganistano per 14 mėnesių. Prezidento D. Trumpo administracija JAV karinį kontingentą Afganistane iki 2021 01 sumažino iki 2500 karių. Prezidentui J. Bidenui 2021 04 paskelbus, kad visa JAV kariuomenė iki 2021 09 bus išvesta iš Afganistano, Talibanas pradėjo puolimą prieš Afganistano kariuomenę, 2021 08 pradžioje jau kontroliavo didžiąją šalies teritorijos dalį, 08 15 užėmė Kabulą. Prezidentas Ašrafas Gani išvyko iš šalies.
21 a. pradžioje Afganistanas buvo viena skurdžiausių pasaulio valstybių (2019 JT valstybių išsivystymo indekse pagal skurdo, žmogiškųjų resursų ir ekonominio pažeidžiamumo kriterijus priskirtas prie mažiausiai išsivysčiusių valstybių). Iki 2016 dėl neramumų šalyje daugiau kaip 1 mln. afganų neteko namų. Žmogaus teisių padėtis šalyje vertinama kaip grėsminga. Afganistanas 21 a. tapo didžiausiu pasaulyje narkotinių medžiagų – opiatų – gamintoju, opiatų eksportas teikė pajamas tiek pogrindyje atsidūrusiam Talibano judėjimui, tiek silpnai ir korumpuotai centrinei valdžiai. Transparency International 2018 vertinimu, Afganistanas yra viena labiausiai korumpuotų pasaulio valstybių.
3195
Afganistano konstitucinė santvarka
Afganistano partijos ir profsąjungos
Afganistano ginkluotosios pajėgos