Afganistãno kãras, Afganistano partizanų (mudžahedų) 1978–92 karas su prosovietine vyriausybe ir SSRS kariuomene (su šia 1979–89).
Po 1978 04 27 perversmo į Afganistano valdžią atėjusi marksistinė M. N. Taraki vyriausybė ėmė diegti sovietinio valdymo ir santvarkos elementus, kovoti su islamu, dėl to 1978 06 kilo ginkluoti sukilimai, kurių šalies vyriausybė nepajėgė nuslopinti. 1979 03 ji paprašė SSRS įvesti kariuomenę. 1979 07 Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) nutarė teikti slaptą pagalbą režimo priešininkams. Po 1979 09 perversmo valdžią užgrobė dar radikalesnis H. Aminas. Dėl jo vykdyto masinio teroro mudžahedų kova sustiprėjo ir kėlė grėsmę prosovietiniam režimui.
1979 12 25 SSRS kariuomenė įsiveržė į Afganistaną, 12 27 Kabule nužudė H. Aminą ir pakeitė jį SSRS statytiniu B. Karmaliu, 1980 pradžioje užėmė beveik visus šalies didžiausius miestus, svarbiausius rajonus ir kelius. Iš pradžių veikė apie 30 000, 1980 pavasarį – 85 000, 1986 – daugiau kaip 100 000 SSRS karių. Sovietams padėjo Afganistano vyriausybės pajėgos (1978 – 105 000, 1986 – 50 000 karių). SSRS kariuomenei ir Kabulo režimui priešinosi dauguma šalies gyventojų, daug jų pasitraukė į Pakistaną bei Iraną. Mudžahedai, 1980 pradžioje paskelbę šventąjį karą (džihadą), naudojo partizaninio karo taktiką. SSRS ginkluotųjų pajėgų klasikiniai karo veiksmai buvo nesėkmingi. Nuo 1981–82 jos ėmė naudoti naują taktiką: pagrindinės jėgos (apie 60 %) kontroliavo svarbiausius rajonus ir kelius, o likusios vykdė operacijas prieš didžiausias mudžahedų grupuotes.
Afganistano karas
Kunaro provincijos mudžahedai (1980 01)
per Afganistano karą sugadinti SSRS kariuomenės tankai Herato provincijoje (2018 03)
Mudžahedai (1980 buvo apie 45 000 žm., 1986 – apie 150 000 žm.), iš pradžių prastai ginkluoti, nuo 1984 ėmė gauti vis didesnę finansinę ir karinę paramą iš JAV, Vakarų Europos, arabų šalių (ypač Saudo Arabijos), Irano ir Kinijos. 1985 05 Pešavare (Pakistanas) susikūrė mudžahedų 7 pagrindinių grupuočių sąjunga. Nuo 1985 SSRS kariuomenė vengė dalyvauti karo veiksmuose. 1988 mudžahedai jau valdė didumą Afganistano ir perėmė karinę iniciatyvą. Pagal 1988 04 14 Ženevoje pasirašytą Afganistano, Pakistano, SSRS ir JAV susitarimą Sovietų Sąjunga iki 1989 02 15 išvedė iš Afganistano kariuomenę, bet ir toliau rėmė vyriausybę, valdančią pagrindinius šalies miestus. 1991 žlugus SSRS, Rusijos Federacija ir JAV nuo 1992 01 01 nutraukė ginklų tiekimą kovojančioms grupuotėms. 1992 04 15 mudžahedai užėmė Kabulą, 04 28 perėmė valdžią ir paskelbė Afganistaną islamo valstybe.
Per Afganistano karą žuvo apie 1,5 mln. civilių gyventojų, apie 14 000 SSRS karių, 4–5 mln. gyventojų pasitraukė į Iraną ir Pakistaną. Karas pagreitino SSRS ir socializmo žlugimą, paaštrino religinius ir tautinius prieštaravimus Afganistano visuomenėje; prasidėjo afganų karinių ir politinių grupuočių tarpusavio ginkluota kova, į kurią įsikišo JAV ir kitos valstybės (2017 kova tebesitęsė).
SSRS kariuomenėje Afganistane kovėsi apie 2100 lietuvių (71 žuvo, 67 buvo sužeisti).
2297