afiksai

afksai (pranc. affixe < lot. affixus – pritvirtintas), nešakninės morfemos. Afiksai būdingi fleksinėms ir agliutinacinėms kalboms. Fleksinių kalbų (t. p. ir lietuvių) afiksai, kitaip nei agliutinacinių kalbų, mažiau savarankiški (labiau suaugę su šaknimi ir kitais afiksais) ir linkę turėti iš karto po keletą funkcijų. Pagal vietą žodyje šaknies (centrinės morfemos) atžvilgiu skiriami: prefiksai, arba priešdėliai – prieš šaknį esantys afiksai (be-rãgis, iš-pã-sakoti), postfiksai – po šaknies esantys afiksai ir infiksai, arba intarpai – į šaknį įsiterpę afiksai (se-ñ-ka, sti--pa). Postfiksai, atsižvelgiant ir į funkciją, dalijami į: sufiksus, arba priesagas (aug-m-as, rūp-est-ing-ùm-as), ir fleksijas, arba galūnes (bg-u, suolẽl-is). Pasitaiko afiksų, galinčių keisti savo vietą šaknies atžvilgiu, – jie kartais vadinami ambifiksais (móko-si, ne-si-móko). Pagal funkcijas skiriasi formų darybos, arba kaitybos, ir (žodžių) darybos afiksai. Kaitybos afiksai – tai ne vien galūnės: žinoma ir visų kitų minėtų rūšių afiksai, vartojamų to paties žodžio formoms sudaryti (plg. priesagų vaidmenį formose e-dav-au, ger-èsn-is). Antra vertus, galūnės gali būti ne tik kaitybos, bet kartu ir darybos afiksai (ban‑ius : ban‑as, liuob‑à : liuõb‑ti). Kas morfemų jungiamuosius elementus, vadinamuosius konektyvus, laiko morfemomis, kartais dar kalba apie jungiamuosius afiksus (darb‑ý‑metis, všt‑a‑tupis). Pagal junglumą, t. y. vartojimo formoms ar žodžiams daryti dažnumą, skiriami produktyvūs, darūs afiksai (daž‑as, ger-ùm-as) ir neproduktyvūs, nedarūs (mart‑, merg‑žn‑à). Šaknų skaičius kalboje praktiškai yra begalinis, afiksų – baigtinis. Istoriškai riba tarp šaknų ir afiksų yra pereinama. Buvę atskiri žodžiai gali virsti afiksais ar jų sudėtinėmis dalimis (į‑, už‑eti iš prielinksnių į, už), o afiksai – šaknų neatskiriamomis dalimis (bér[‑]nas, eg[‑]eta).

2701