aforzmas (gr. aphorismos < aphorizō – apibrėžiu), trumpas glaustas posakis, nusakantis apibendrintą mintį. Dažniausiai pasižymi minties netikėtumu, originalumu, įtaiga, kartais ir sąmojumi. Pvz.: Kas nemato pasaulio tuštybės, tas patsai yra tuščias (B. Pascalis). Aforizmui būdingas subjektyvumas, nuo patarlės, sentencijos, maksimos jis skiriasi kritiškumu. Aforizmas kildinamas iš Hipokrato aforistiškai parašytų medicininių pamokymų. Kaip literatūros žanras aforizmas suklestėjo 17–18 a. Prancūzijoje (F. de La Rochefoucauld, B. Pascalis, M. de Montaigne’is, N. de Chamfort’as) ir Vokietijoje (G. C. Lichtenbergas, J. W. Goethe, F. von Schlegelis).
Aforizmai Lietuvoje
Lietuvoje aforistinių posakių randama jau pirmosiose lietuviškose knygose. Nuo 19 a. vidurio aforizmai spausdinti kalendoriuose, periodinėje spaudoje. 20 a. išleisti pirmieji aforizmų rinkiniai: R. Striupo Alkanos mintys (1929), J. Marcinkaus-Tauronio Aukso mintys (2 dalys 1929–30). F. Kiršos eilėraščių knygoje Palikimas (1972) pateikta aforizmų bei aforistinių fragmentų. 8 dešimtmetyje aforizmų rinkinių išleido V. Karalius (Sizifas be akmens 1974, Aureolės ir kepurės 1980). Aforizmų sukūrė J. Gurnevičius, L. Bušma, I. Jašinskaitė, M. Čepkauskas ir kiti.
1388