afrazijiẽčių kabos, pietų vidurio Azijoje ir Šiaurės Afrikoje paplitusi kalbų šeima. Afrazijiečių kalbų šakos: semitų kalbos, egiptiečių kalba, berberų ir libių kalbos, kušitų kalbos, čadiečių kalbos. Manoma, kad afrazijiečių kalbų prokalbė gyvavo maždaug iki aštunto tūkstantmečio prieš Kristų (protėvynė galėjo būti Sachara). Matyt, nuo praafrazijiečių pirmieji atskilo praegiptiečiai (apsigyveno prie Nilo) ir pračadiečiai (patraukė į pietus ir sumišo su negridais), apie septintą tūkstantmetį prieš Kristų – prakušitai. Apie šeštą–penktą tūkstantmetį prieš Kristų, sausėjant Sacharos klimatui, prasemitai nukeliavo į rytus ir atsiskyrė nuo praberberų ir pralibių, pasitraukusių į šiaurę bei šiaurės vakarus. Afrazijiečių kalbos labiau nutolusios viena nuo kitos negu indoeuropiečių kalbos.
L: Jazyki Azii i Afriki t. 4 Moskva 1991.
1124