afrikatos

afrikãtos (lot. affricatus – pritrintas, apibrūžintas), priebalsiai iš glaudžiai sutapusių sprogstamojo (uždarumos) ir pučiamojo (ankštumos) elementų. Pvz.: vokiečių [pf], [ts] (Pferd ‘arklys’, Zahn [tsa:n] ‘dantis’), anglų, italų, sanskrito [t∫], [dʒ] (maždaug č, dž; anglų change [t∫eindʒ] ‘keisti’, italų cento [′t∫ento] ‘šimtas’, giorno [′dʒɔrno] ‘diena’, sanskrito catvāras [t∫atva:ras] ‘keturi’, janatā [′dʒanata:] ‘žmonija’). Afrikatos pradžia (ekskursija) yra kaip sprogstamųjų priebalsių, o tarimas (ekspozicija) ir pabaiga (rekursija) – kaip toje pačioje vietoje artikuliuojamų pučiamųjų, pvz., lietuvių afrikatų č', dž' (svečia, mẽdžio). Nuo priebalsių junginių t‑š', d‑ž' skiriasi mažesne tarimo trukme ir labai sklandžiu perėjimu nuo uždarumos į ankštumą.

Lietuvių kalbos savos savo yra tik č', dž' (dzūkuojančiosiose šnektose – c', dz'), kilusios iš senųjų junginių *tj, *dj (sveči < *svetjuñ, gadžio < *gadjā). Jos gali reguliariai kaitaliotis su t', d' (plg. mãtė : mačiaũ, gaidỹs : gadžio). Dar afrikacija, asibiliacija.

1824