Ãfrikos gamtà
Afrikos gamtinis žemėlapis
Reljefas
Žemyno paviršaus vidutinis aukštis 750 m, didžiausias aukštis 5895 m (Kibo ugnikalnis Kilimandžaro masyve); žemiausia žemyno vieta yra 157 m žemiau jūros lygio (Assalio ežero vandens paviršius). Aukščiausi kalnai išvardyti 1 lentelėje. Žemumos (iki 200 m) užima apie 10 %, 200–500 m aukščio plynaukštės apie 39 %, 500–1000 m aukščio plotai apie 28 %, 1000–2000 m apie 19 %, daugiau kaip 2000 m apie 3 % Afrikos paviršiaus ploto.
Plokščiakalnių kraštai dažniausiai statūs, į pajūrį leidžiasi pakopomis. Afrikos plokščiakalniai šiaurės vakaruose ir šiaurės rytuose nuo siaurų pakrantės žemumų yra atskirti: Viduržemio jūros pakrantėje – Atlaso kalnų (Tubkalio kalnas, 4167 m), Raudonosios jūros krante – Atbay kalnagūbrio (2187 metrai). Sacharos viduryje – Achaggaro ir Tibesti kalnai, Iforaso plynaukštė ir Aïro plynaukštė. Sudano gamtinės srities rytuose – Ennedi plynaukštė (Basso kalnas, 1450 m), Darfuro (Maros kalnas, 3071 m) plynaukštės, viduryje – Čado lyguma, vakaruose – Nigerio lyguma. Į pietus nuo šių lygumų – Šiaurės Gvinėjos aukštumos (Lomos kalnas, 1950 m), Joso plynaukštė (2010 metrų). Afrikos vidurinėje dalyje (ties pusiauju) yra Kongo įduba; ją nuo Čado lygumos skiria Adamawos plokščiakalnis (Bambouto kalnas, 2740 m), nuo Nilo lygumos – Azandės plokščiakalnis (1400 m), pietryčiuose prieina Mitumbos kalnai, pietuose – Lundos–Katangos plynaukštė.
Kilimandžaras
Sacharos dykumos pakraštys Maroke
Didžiąją Pietų Afrikos paviršiaus dalį sudaro Kalahario įduba, kurios pietrytiniame pakraštyje – Drakeno kalnai (Thabana Ntlenyanos kalnas, 3482 m), pietiniame – Kaapo kalnai (2326 metrai). Afrikos rytuose (į rytus nuo Kongo įdubos ir į šiaurę nuo Zambezės) yra Rytų Afrikos plokščiakalnis. Per jį į šiaurę (iki Raudonosios jūros) tęsiasi Rytų Afrikos lūžių zona, susidedanti iš rytinio ir vakarinio grabenų. Vakarinis grabenas prasideda ties Širės upe, apima Niasos, Tanganikos, Eduardo, Stanley, Alberto ežerus, siekia Baltojo Nilo aukštupį. Rytinis grabenas eina nuo Niasos ežero šiaurinės dalies per Turkanos ežerą, Raudonąją jūrą iki Jordano upės slėnio Azijoje. Rytų Afrikos lūžių zonoje yra ir Afrikos aukščiausios viršūnės (užgesę ir aktyvūs ugnikalniai). Rytų Afrikos šiaurinėje dalyje yra Etiopijos kalnynas ir Somalio plokščiakalnis.
1
Geologinė sandara
Afrikos tektoninis žemėlapis
Beveik visą žemyną užima Afrikos platforma, kurios kristalinis pamatas daugelyje vietų išeina į paviršių: Nubijos, Achaggaro, Regibato masyvai. Jai nepriklauso tik jauni raukšlėti Atlaso (susidarę alpinės kalnodaros metu) ir Kaapo kalnai. Nuosėdinė platformos danga, susidariusi fanerozojuje (Sacharos plokštė, Kongo ir Okavango sineklizės, Mozambiko įlinkis), susideda iš jūrinių, lagūninių-kontinentinių ir vulkaninių uolienų. Jūriniai apatinio ir vidurinio paleozojaus sluoksniai paplitę daugiausia Sacharos plokštėje, Atlaso ir Kaapo kalnuose jie susiraukšlėję. Viršutinio paleozojaus ir apatinio mezozojaus uolienos beveik visur kontinentinės. Viršutinio karbono ir apatinio permo nuogulos Pusiaujo ir Pietų Afrikoje yra ledyninės kilmės. Šiaurės Afrikoje vidurinis karbonas, Pietų Afrikoje ir Rodezijoje apatinis permas labai anglingi. Triaso periode Pangėjos žemynas pradėjo skilti į dabartinius žemynus, susidarė riftai. Juros periodo pradžioje Afrikos pietinėje ir šiaurės vakarinėje dalyse suaktyvėjo vulkaniniai procesai. Juros pabaigoje, atskilus Laurazijai nuo Gondvanos, susidarė Tetidės vandenynas. Kreidos periodo pradžioje riftai, juosiantys Afriką iš vakarų, pietų ir rytų, tapo siaurais vandenynais, susiformavo dabartinio žemyno kontūrai. Paleogeno viduryje nuo Afrikos atskilus Arabijos plokštei susidarė Raudonoji jūra. Juros ir ankstyvosios kreidos laikotarpiu klostėsi kontinentinės nuogulos, formavosi šarminių granitų ir karbonatitų intruzijos. Miocene prie Afrikos šiaurės vakarinio pakraščio prisišliejo nuo Europos atskilęs mikrokontinentas, kuris sudarė Atlaso kalnus; pradėjo formuotis riftai Afrikos rytuose (Rytų Afrikos lūžių zona). Reljefo morfogenezė ir morenos tilitai rodo, kad Afrika buvo 4 kartus apledėjusi.
2406
Naudingosios iškasenos
Afrikos naudingųjų iškasenų žemėlapis
Afrikoje yra 6 % pasaulio naftos (daugiausia Nigerijoje, Libijoje), 7 % gamtinių dujų (Alžyre, Nigerijoje) išteklių. Iškasama akmens anglių (Pietų Afrikos Respublikoje), geležies (Pietų Afrikos Respublikoje, Zimbabvėje), urano (Nigeryje), stibio ir cirkonio (Pietų Afrikos Respublikoje), mangano (Pietų Afrikos Respublikoje, Gabone), chromo rūdų (Pietų Afrikos Respublikoje), fosforitų (Maroke, Tunise, Ugandoje). Gaunama aukso (Pietų Afrikos Respublikoje), deimantų (Kongo Demokratinėje Respublikoje, Botsvana, Pietų Afrikos Respublikoje), kitų brangakmenių. Afrikos vidurinėje dalyje yra Vario juosta, Pietų Afrikoje – aukso ir urano rūdos baseinas Witwatersrandas.
Klimatas
Afrikos geografinių juostų ir zonų žemėlapis
Afrika – šilčiausias iš visų žemynų, nes diduma teritorijos yra ekvatorinėje, subekvatorinėse ir tropinėse juostose, tik šiaurinis ir pietinis pakraščiai – subtropinėse. Žemyno vakarinės ir rytinės pakrančių klimatą veikia jūrų srovės: šaltosios – Kanarų srovė ir Benguelos srovė (Atlante), šiltosios – Somalio srovė, Mozambiko srovė ir Adatos Kyšulio srovė (Indijos vandenynas). Tarp 2° pietų platumos ir 8° šiaurės platumos (Kongo įduba, Gvinėjos įlankos šiaurinis krantas) klimatas ekvatorinis: ištisus metus temperatūra apie 25 °C. Gausiai lyja, kritulių iškrinta apie 1500 mm per metus, vietomis iki 10 000 mm (Gvinėjos įlankoje daugiau kaip 3000 mm, Kamerūno pietvakariniuose šlaituose daugiau kaip 9000 milimetrų).
Nuo ekvatorinio klimato juostos į šiaurę iki 19° šiaurės platumos Afrikos vakaruose (Sahelis) ir 16° šiaurės platumos Afrikos rytuose (Sudano lygumos, Etiopijos kalnynas) ir į pietus – iki 18° pietų platumos (Kongo įdubos pietinė, Kalahario lygumos šiaurės rytinė dalys) vyrauja subekvatorinis musoninis klimatas (drėgna vasara, sausa žiema). Tolstant nuo pusiaujo sausasis laikotarpis ilgėja nuo 2 iki 10 mėnesių, kritulių mažėja nuo 1500 iki 300 mm per metus. Dar toliau į šiaurę ir pietus klimatas tropinis. Šiose juostose yra daugiausia dykumų: Sacharos, Namibo dykuma, Kalahario. Sacharoje sausas ir karštas tropinis dykumų klimatas, kritulių 10–20 mm per metus. Dažnai pučia karšti sausi vėjai – samumas ir harmatanas. Al Azizijoje (Libija) užregistruota 58 °C temperatūra (aukščiausia Žemės paviršiuje). Afrikos pietinės dalies tropinis klimatas vakaruose ir viduryje – sausas ir labai karštas, rytuose – drėgnas ir karštas (daugiausia kritulių vasarą).
oazė Sacharoje
Afrikos krantai prie Viduržemio jūros ir Kaapo bei Drakeno kalnai yra subtropinio mediteraninio klimato juostoje. Vasaros čia karštos, sausos, žiemos švelnios ir drėgnos (kritulių daugiau kaip 500 mm, Atlaso kalnuose 1000 milimetrų). Pagrindiniai klimato rodikliai pateikti 2 lentelėje.
2
Vidaus vandenys
Murchisono krioklys Nilo aukštupyje
Iš Afrikos į vandenynus kasmet nuteka apie 5390 km3 vandens. Pagrindinė vandenskyra yra Afrikos rytuose, todėl dauguma upių teka į Atlantą (apie 36 % Afrikos upių nuotėkio), kitos į Indijos vandenyną (apie 18,5 %) ir Viduržemio jūrą (apie 15 %). Daugiau kaip 30 % upių neturi paviršiaus nuotėkio į vandenyną (didžioji dalis Sacharos, Kalahario vakarinė dalis, Rytų Afrikos lūžių zonos dalis). Į Atlantą įteka Kongas (vandeningiausia Afrikos upė), Nigeris, Senegalas, Gambija, Oranė, į Viduržemio jūrą – Nilas, į Indijos vandenyną – Limpopo, Zambezė, Džuba. Pagal mitybą ir hidrografinį režimą Afrikos upės skirstomos į: ekvatorines – vandeningas ištisus metus, Sudano – patvinstančias vasarą ir rudenį, Sacharos – laikinąsias (vades), kurių vagos vandens prisipildo lietaus periodais, mediteranines – vandeningiausias žiemą. Dėl nelygaus, pakopiško reljefo upėse daug krioklių (didžiausi – Viktorijos krioklys, Murchisono kriokliai).
Ežerai daugiausia tektoninės kilmės, didžiausi: Viktorijos ežeras, Tanganikos ežeras, Niasos ežeras, Čado ežeras, Turkanos ežeras (Rudolfo), Kyogos ežeras, Alberto ežeras, Tanos. Dykumose yra druskingų ežerų (Džerido, Didysis Šato). Didžiausias ežeras, kurio paviršiaus plotas labiausiai kinta, yra Čadas (12 000–26 000 km2). Šiaurės Afrikoje yra didelių artezinio vandens baseinų. Įdubose daug pelkių: Macinos, Okavango pelkė, Makgadikgadi. Ilgiausios Afrikos upės išvardytos 3, didžiausi ežerai – 4 lentelėje.
ežeras Aukštojo Atlaso kalnuose
3
4
Dirvožemiai ir augalija
Afrika priklauso ekvatorinei, subekvatorinei, tropinei ir subtropinei juostoms (Geografinių juostų ir zonų žemėlapis). Augalijos ir dirvožemio zonos keičiasi į šiaurę ir į pietus nuo pusiaujo. Ekvatorinio klimato juostoje raudonai geltonuose feralitiniuose labai mineralizuotuose dirvožemiuose auga drėgnieji ekvatoriniai ir tropiniai miškai. Aukščiausią ardą sudaro fikusai (iki 80 m aukščio), palmės (alyvpalmės, vynpalmės), kolamedžiai. Žemesniame arde gausu bananų, mẽdinių paparčių. Auga lianos. Upių deltose ir potvynių užliejamose Atlanto pakrantėse – mangrovė. Į šiaurę ir pietus nuo pusiaujo drėgnieji tropiniai miškai retėja, juose mažėja augalų rūšių. Vandenskyrose vyrauja aukštažolės savanos (drambliažolės, iki 5 m aukščio) ir reti miškai, metantys lapus sausojo sezono metu. Dirvožemiai – raudonieji, mažiau mineralizuoti. Kur sausasis sezonas trunka 6 mėn. – sausosios savanos (apie 1 m aukščio varpinės žolės, baobabai, akacijos), kur iki 10 mėn. – pusdykumės (žemos, dygios varpinės žolės, dygūs krūmai). Dirvožemiai raudonai rudi ir rausvai rudi su karbonatų konkrecijomis. Miškai užima apie 23 %, savanos – 37 % Afrikos teritorijos.
Afrikos šiaurėje plyti didžiausia pasaulyje Sacharos, pietinėje dalyje – Namibo ir Karoo dykumos. Jose dirvodaros procesai silpni. Dirvožemiai primityvūs, skaldingi ir žvirgždingi; druskožemiai. Augalija sklerofilinė, labai reta. Po lietaus sužaliuoja efemerai. Oazėse daugiausia auga datuliniai finikai. Į šiaurę nuo pusiaujo esančios dykumos plečiasi, užimdamos savanas. Atlaso kalnuose, Libijos ir Egipto pakrantėse auga arbutai, atlasiniai kedrai, visžaliai krūmai, varpinės žolės. Dirvožemiai tamsiai rudi ir pilkai rudi, karbonatingi arba gipsingi. Vidiniuose kalnų šlaituose ir įdubose – subtropinės dykumos ir pusdykumės, pilkžemiai. Afrikos pietuose, Kaapo kalnuose, gausu endeminių augalų, ypač svogūninių ir gumbavaisių. Auga mediteraniniai kietalapiai miškai ir krūmynai. Varpinių žolių nėra. Rytų Afrikos plokščiakalnyje ir Etiopijos kalnyne vyrauja savanos bei retmiškiai. Iš Afrikos kilę alyvmedžiai, kavamedžiai, kolamedžiai, datuliniai finikai, arbūzai, ricinžolės, pupiniai augalai, vilnamedžiai, miežiai, kviečiai, t. p. kai kurie dekoratyviniai augalai (gerbera, amarilė). Afrikoje skiriamos 3 floristinės sritys: šiaurėje – holarktinė, apimanti Atlaso kalnus ir Sacharos šiaurę, į pietus nuo jos – paleotropinė, Kaapo kalnuose (Afrikos pietinis pakraštys) – Kaapo (mažiausia, bet gausi augalų rūšių).
Gyvūnija
Šiaurės Afrikoje veisiasi taurieji elniai, danieliai, šernai, rudieji lokiai, lapės, leopardai, genetos, ichneumonai, ausytieji ežiai, karčiuotieji dygliatriušiai, Viduržemio vėžliai, puošnieji driežai.
afrikiniai drambliai Kriugerio nacionaliniame parke (Pietų Afrikos Respublika)
Dykumose ir pusdykumėse gyvena lyraragės antilopės (topiai), kalninės ir Dorkaso gazelės, liūtai, leopardai, karakalai, margaritos (smėlyninės katės), stepinės katės, fenekai, dryžuotosios ir dėmėtosios hienos, šokliai, smiltpelės mažylės. Paukščių mažai. Gausu roplių: Avicenos ir raguotųjų angių, smėlinių gyvačių, smėlinių efų, Egipto kobrų, giurzų, smaugliukų. Daug solpūgų, smėlinių ir mėlynsparnių tarkšlių, marokinių skėrių, egiptiškųjų tarakonų, šventųjų skarabėjų, skruzdžių pjovėjų. Savanose veisiasi stambūs žinduoliai: afrikiniai drambliai, zebrai, žirafos, raganosiai, hipopotamai, buivolai, dryžuotieji gnu, Tomsono ir Granto gazelės. Gausu liūtų, leopardų, gepardų, hieninių šunų, karakalų, šakalų. Afrikos savanų laukinių gyvūnų biomasė didžiausia pasaulyje (apie 30 t/km2).
Miškuose daug didžiųjų, stepių, ilgauodegių ir baltapilvių skujuočių. Veisiasi beždžionės: babuinai, karčiuotieji pavianai. Peri paukščiai: afrikiniai stručiai, stepinės vištelės, patarškos, sekretoriai, marabu. Ropliai: agamos, mabujos, gekonai. Ekvatorinio ir tropinio klimato drėgnuose miškuose veisiasi krūmynų kiaulės, kančiliai, Afrikos elniukai, dukeriai, nykštukinės antilopės, okapijos, gorilos, markatos, šimpanzės, mẽdiniai damanai, iš voverių – dygiauodegės skraiduolės. Paukščiai: turakai, ragasnapiai, ūsuotieji geniai, papūgos. Ropliai: krokodilai, gekonai, chameleonai, Afrikos ir šnypščiosios margės, mambos. Gausu termitų (apie 500 rūšių), įvairių dviporiakojų, tarakonų, skruzdėlių, maldininkų, puošniažygių, musių cėcė.
Madagaskaro salos gyvūnija (Madagaskaro fauna) skiriasi nuo žemyno. Iš pusbeždžionių gausu lemūrų, indrių, laibapirščių, iš gyvačių – madagaskarinių smauglių, trioniksų. Veisiasi madagaskarinės vištelės, raudonsnapiai bukučiai ir vanginiai. 19 a. ir ypač 20 a. pradžioje gyvūnų sparčiai mažėjo. Jų apsaugai įsteigta nacionalinių parkų (didžiausi: Kalahario oriksų, Krugerio nacionalinis parkas, Serengeti nacionalinis parkas) ir rezervatų.
Zambezės slėnio gyvūnija
dryžuotųjų gnu migracija (Ngorongoro krateris, Tanzanija)
1284
Fiziniai geografiniai regionai
Pagal reljefo morfostruktūrą ir vyraujančius kraštovaizdžius Afrika skirstoma į 8 regionus. Atlaso kalnai – hercininiai ir alpiniai kalnagūbriai, mediteraninis klimatas, šiauriniuose šlaituose auga mediteraniniai kietalapiai miškai ir krūmynai, pietiniuose šlaituose ir įdubose – pusdykumės. Sachara – tropinė dykuma. Sudanas (nuo Senegalo pakrantės iki Etiopijos kalnyno papėdės) – lygumos, subekvatorinis musoninis klimatas, savanos. Aukštutinė Gvinėja (išilgai Atlanto vandenyno ir Gvinėjos įlankos pakrantės, nuo Bisau Gvinėjos iki Adamawos plokščiakalnio) – tektoninių sprūdžių suskaidyta Afrikos platformos dalis, šiauriniuose šlaituose – lapus metantys miškai ir aukštažolės savanos, pietiniuose šlaituose – visžaliai miškai, daug drėgmės.
Centrinė Afrika (Kongo įduba su gretimomis aukštumomis, Žemutinė Gvinėja) – Afrikos platformos sineklizė, ekvatorinis ir subekvatorinis klimatas, drėgnieji tropiniai miškai. Rytų Afrika (Etiopijos kalnynas, Afarų įduba, Somalio pusiasalis, Rytų Afrikos plokščiakalnis) suskaidyta tektoninių sprūdžių, daug kur užlieta lava (Rytų Afrikos lūžių zona), giliausi Afrikos ežerai ir aukščiausios viršūnės, ryškus kraštovaizdžių vertikalusis zoniškumas, subekvatorinis musoninis klimatas, savanos, retmiškiai. Pietų Afrika (Kalahario įduba su gretimomis aukštumomis ir Afrikos pietinis pakraštys su Kaapo kalnais), kurioje kartojasi visos žemyno šiaurinės dalies gamtinės juostos (be ekvatorinės).
Madagaskaras (su mažomis Indijos vandenyno salomis) – tropinis ir ekvatorinis musoninis klimatas, savanos, tropiniai miškai.