Ãfrikos geogrãfinių tyrmų istòrija
Senovė
Senovės egiptiečiai gerai pažino Afrikos šiaurės rytinę dalį (nuo Viduržemio jūros palei Raudonąją jūrą iki Indijos vandenyno). 10 a. pr. Kr. finikiečių laivai plaukiojo Viduržemio jūra išilgai Afrikos šiaurinių krantų, o 6 a. pr. Kr. apiplaukė aplink žemyną. 7–6 a. pr. Kr. kartaginiečių pirkliai per Sacharą prasiskverbė iki Nigerio. Apie 480 pr. Kr. kartaginietis Hanonas pasiekė Afrikos pakrantę piečiau Žaliojo kyšulio. 2 a. pr. Kr. žvejai iš Gadų (dabartinis Cádizas, Ispanija) plaukiojo į Kanarų salas. Graikų ir sirų jūreiviai 1 a. pr. Kr. plaukiojo palei rytinę pakrantę iki Zanzibaro. Antikos laikų žinias apie Afriką rodo Herodoto, Strabono, K. Ptolemajo raštai.
Viduriniai amžiai
Abrahamo Orteliuso Afrikos žemėlapis (1570)
Viduriniais amžiais arabai daug kartų įvairiomis kryptimis perėjo Sacharos ir Libijos dykumas, surinko duomenų apie Senegalo žemupį, Nigerio vidurupį, Baltojo Nilo kairiuosius intakus, Čado ežerą. Žinių apie Afriką yra arabų keliautojų al Idrisijaus (12 a.), Ibn Battutos (14 a.) raštuose. Portugalams pradėjus ieškoti jūrų kelio į Indiją su Afrika geriau susipažino ir europiečiai. 15 a. portugalų (Diogo Gomes) ir italų jūrininkai (A. Ca’ da Mosto, Antoniotto Usodimare) pasiekė Gambijos žiotis, Senegalo upę, Žaliąjį kyšulį, Bioco (Fernando Póo) salą, Kongo upę, Angolos krantus. 1483 D. Cão pasiekė Kongo žiotis, 1485 – Crosso kyšulį. 1488 B. Diazas apiplaukė Gerosios Vilties kyšulį, 1500 pasiekė Madagaskarą. 1497–98 Vasco da Gama plaukdamas į Indiją apiplaukė rytinę pakrantę iki 3° 20′ pietų platumos. 16 a. jau buvo nustatyti Afrikos kontūrai.
17–20 a. laikotarpis
Nuo 16 a. pabaigos–17 a. pradžios daugelis Europos valstybių Vakarų Afrikoje pradėjo kurti prekybines faktorijas (iš vietinių pirko dramblio kaulą, auksą, vergus). 1652 į Pietų Afriką nuvykęs J. van Riebeeckas įkūrė Keiptauno miestą. 1778 anglai įkūrė Asociaciją Afrikos vidinėms dalims tirti, ji rengė ekspedicijas (daugiausia į Nigerio baseiną). Panašias ekspedicijas rengė prancūzų, vokiečių geografų draugijos. Nigerio baseiną tyrė M. Parkas, F. K. Hornemannas, H. Clappertonas, Sudaną ir Sacharą – R. A. Caillié, H. Barthas, G. Nachtigalis, Henri Duveyrier, Nilo baseiną – J. H. Speke’as, J. A. Grantas, S. W. Bakeris. 19 a. viduryje Johannesas Rebmannas atrado Kilimandžarą, Johannas Ludwigas Krapfas – Kenijos kalną; buvo atrasti Tanganikos, Viktorijos ežerai, Nilo ištakos, Alberto ežeras, ištirtos Sudano vidinės teritorijos.
J. van Riebeecko atvykimas į Stalo įlanką (aliejus, dailininkas Charles Davidson Bell)
Afrikos tyrėjas Pierreʼas de Brazza (1889)
1840–73 D. Livingstone’as skersai perėjo Pietų Afriką nuo Atlanto iki Indijos vandenyno, atrado Luapulos, Zambezės (ir Viktorijos krioklį) upes, Ngami, Mweru, Bangweulu ežerus, Lualabos upę, kurią manė esant Nilo intaku. 1868 St. Vincentas Whitshedas Erskine’as įrodė, kad Limpopo įteka į Indijos vandenyną, 1870 Jamesas Fredericas Eltonas tyrė jo baseiną, 1873–75 V. L. Cameronas atrado Lukugą, tyrė Kongo baseiną. 1874–77 H. M. Stanley vadovaujama anglų ir amerikiečių ekspedicija atrado Ruwenzori kalną, Eduardo ežerą, Kageros upę, ištyrė Viktorijos ir Tanganikos ežerus, nustatė, kad Lualaba yra Kongo aukštupys. 19 a. pabaigoje Kongo baseiną ir gretimas teritorijas tyrė P. S. de Brazza (Prancūzija), Sudaną ir Sacharą – V. Junkeris, Jegoras Kovalevskis (Rusija), Angolą – A. A. de Serpa Pinto da Rocha (Portugalija).
Lietuviai
1930 Angolą tyrė K. Pakštas (Aplink Afriką 1936), per Egiptą į Indiją keliavo A. Poška. 1982–84 Mozambiko šiaurinės dalies geologinio kartografavimo darbuose dalyvavo G. Motuza-Matuzevičius; apie šalį rašė knygoje Tarp Ruvumos ir Maputu (1988). Pirmąsias lietuvių keliones į Kilimandžarą organizavo V. Vitkauskas; 1995 jis įkopė į Kibo – aukščiausią Afrikos viršūnę.
Kelionėse (TV ekspedicijų) automobiliais po įvairias Afrikos šalis dalyvavo žurnalistai ir keliautojai Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus – lankė įžymias vietas, ragavo tradicinių patiekalų, bendravo su vietiniais gyventojais. Kelionių reportažai buvo rodomi LRT ir TV3 dokumentikos laidose. 2006–07 jie aplankė Maroką, Mauritaniją, Malį (laida Afrika.Lt), 2021 – Ugandą, Keniją, Tanzaniją (Kitą kartą Afrikoje).
2015 Madagaskaro urvus tyrinėjo lietuvių speleologų ekspedicija; kelionės aprašymas pateiktas E. Laicono knygoje Baimės vieta (2019).