Ãfrikos istòrija
Senovės laikai
Afrikos teritorijoje pirmosios valstybės susikūrė Egipte, Nilo upės slėnyje, ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų viduryje (senovės Egiptas). Apie trečią tūkstantmetį prieš Kristų Egiptas buvo suvienytas ir tapo vienu svarbiausių senovės pasaulio ūkio ir kultūros centrų. 11 a. pr. Kr. Nubijoje susikūrė Kušo karalystė. Nuo 8 a. pr. Kr. jos valdovai kovojo su Asirija dėl įtakos Egipte; 715–664 jį valdė. 1 a. pr. Kr. dabartinės Etiopijos šiaurinėje dalyje susikūrė Aksumo karalystė, apie 350 nukariavusi Kušą. Į vakarus nuo Egipto gyveno libių gentys. Šiaurės Afrikoje 11 a. pr. Kr. prekybos centrus ir kolonijas ėmė kurti finikiečiai. 814 pr. Kr. jie įkūrė Kartaginą, kuri tapo galinga valstybe ir beveik 600 m. kontroliavo Viduržemio jūros vakarus.
7 a. pr. Kr. šiaurinėse pakrantėse kolonijas įkūrė graikai (Kirenaika, Naukratija ir kiti). 3 a. pr. Kr. Šiaurės Afrikoje susikūrė Numidijos ir Mauritanijos valstybės. 2 a. pr. Kr. į Afriką ėmė veržtis romėnai. 146 pr. Kr. jie užėmė Kartaginą, 46–45 Numidiją ir Mauritaniją, 30 pr. Kr. – Egiptą. Romėnų valdymo laikais Šiaurės Afrikoje kūrėsi miestai, į ją kėlėsi kolonistai, suvienodėjo ūkio ir kultūros raida. Apie 300 visoje Šiaurės Afrikoje paplito krikščionybė. 333 iš Bizantijos ją priėmė ir Aksumo valdovas Ezana. 395, Romos imperijai suskilus, Egiptas atiteko Rytų Romos (Bizantijos), o likusi Šiaurės Afrikos dalis – Vakarų Romos imperijai. 429 šią Afrikos dalį užėmė vandalai, 534–698 valdė Bizantija.
Cheopso piramidė Egipte
Arabų užkariavimai ir ikikolonijinis laikotarpis
7 a.–8 a. pradžioje Šiaurės Afriką užėmė arabai (arabų užkariavimai). Per keletą jų valdymo amžių čia įsigalėjo arabų kalba bei religija (islamas). Iš pradžių valdė Omejadai ir Abasidai, nuo 9 a. įsigalėjo nuolat tarpusavyje kariaujančios vietinės arabų dinastijos. 10–11 a. beveik visoje Šiaurės Afrikoje viešpatavo Fatimidai, vėliau Ajubidai. 11–13 a. šiaurės vakaruose valdė Almoravidai, Almohadai ir Marinidai. 13 a. viduryje Egipte įsitvirtino mameliukai. 1517 Egiptą, o paskui Libiją, Tunisą, Alžyrą užkariavo turkai osmanai. 8–10 a. arabai užėmė ir Afrikos rytinę pakrantę nuo Raudonosios jūros iki Zambezės upės. Dėl to 8–9 a. žlugo Aksumo karalystė. 14 a. pradžioje Nubijoje dėl arabų kolonizacijos nebeliko krikščioniškos Mukuros, 16 a. pradžioje – Alojos valstybės.
Juodojoje Afrikoje pirmosios valstybės susikūrė žemyno vakarinėje dalyje, į pietus nuo Sacharos, kur kryžiavosi svarbūs prekybos keliai (Juodosios Afrikos valstybių žemėlapis). Iki Amerikos atradimo šis regionas buvo svarbiausias aukso tiekėjas Viduržemio jūros šalims. Apie 5 a. tarp Senegalo ir Nigerio upių susikūrė Ganos valstybė, klestėjo 9 a.–11 a., 1076 ją sužlugdė Almoravidai. 12 a. buvusios Ganos pietuose iškilo Malis (gyvavo iki 17 amžiaus). 15–16 a. prie Nigerio aukštupio ir vidurupio klestėjo Songajus (susikūrė 8–9 a., 1591 sunaikino Maroko sultono kariuomenė). 13–15 a. Baltosios ir Juodosios Voltos upių baseinuose keletą valstybių sukūrė mosiai (mosių valstybės). 19 a. pabaigoje jas kolonizavo Prancūzija. Į pietvakarius nuo Čado ežero 10–19 a. buvo ir keletas hausų valstybių.
Juodosios Afrikos valstybės 1 a.–20 a. pradžioje
13–15 a. prie Gvinėjos įlankos iškilo Beninas, 17–18 a. – Ašanti ir Dahomėja. 14 a. prie Kongo žemupio susikūrė Kongas. 1491 jo valdovus portugalai pakrikštijo. 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje valstybė žlugo nuo gretimų genčių ir europiečių antpuolių. 13–16 a. tarp Alberto, Kiogos, Viktorijos ir Tanganikos ežerų susikūrė Bugandos, Bunjoro, Ankolės, Ruandos ir Urundžio valstybės. 19 a. jas pajungė Buganda. 11–14 a. tarp Zambezės ir Limpopo upių atsirado Monomotapos valstybė, kurią 1693 užkariavo rozvių gentys. Madagaskaro saloje apie 14 a. susikūrė Μerinos valstybė.
Kolonijiniai laikai
15 a. į Afriką pradėjo veržtis europiečiai, pirmiausia portugalai. Iš pradžių žemyno pakrantėse jie kūrė prekybos punktus. Europiečius labiausiai traukė vergai ir auksas. 16 a.–19 a. viduryje iš Afrikos į Ameriką buvo išvežta 12–14 mln. afrikiečių. Prekyba vergais nusmukdė Afriką, ypač jos vakarinės dalies ūkį, nors kai kurios afrikiečių valstybės (Ašanti, Dahomėja ir kitos) iš jos pelnėsi. 1833 Didžiosios Britanijos, 1848 Prancūzijos kolonijose, 1865 Jungtinėse Amerikos Valstijose panaikinus vergovę ši prekyba nutrūko.
15 a. europiečiai pradėjo grobti afrikiečių žemes. 16 a. portugalai įsitvirtino Angolos ir Mozambiko, 17 a. pradžioje anglai – Aukso Kranto (dabar Gana) ir Siera Leonės pakrantėse, prancūzai – prie Senegalo upės žemupio. 1652 Afrikos pietuose Olandijos Ost Indijos bendrovė įkūrė Kaapo koloniją. 1806 ją užėmė britai. 4 dešimtmetyje olandų kolonistai, Europoje vadinti būrais, nepatenkinti britų valdžia ir vergovės panaikinimu, pasitraukė į šiaurę ir užėmę zulų žemes įkūrė Natalio respubliką. 1843 britams ją užėmus būrai iš bečuanų ir basutų atimtose žemėse įkūrė Oranės (1854) ir Transvalio (1856) respublikas. 1830–47 Prancūzija užėmė Alžyrą. 19 a. pabaigoje Afrikoje kolonijinis užkariavimas suintensyvėjo (Kolonijinio laikotarpio žemėlapis). 1876 buvo užimta tik 1/10, 1900 – jau 9/10 jos teritorijos.
kolonijinio laikotarpio Afrika (19 a.–1914)
Afrikos svarbiausias šalis užgrobė Didžioji Britanija. 1882 ji okupavo ir pavertė savo kolonija Egiptą, formaliai ir toliau likusį Osmanų imperijos dalimi. 1914 Egiptas buvo paskelbtas britų protektoratu. 1899 Didžiosios Britanijos ir Egipto bendra valda (kondominiumu) tapo Sudanas; faktiškai jį valdė britai. 19 a. pabaigoje jie užėmė ir dabartinio Somalio šiaurinę dalį. 1890 britų protektoratu tapo Zanzibaras, 1894–96 – Uganda, 1895 – Rytų Afrika (dabar Kenija). Britų kolonijos Rytų Afrikoje buvo vadinamos Britanijos Rytų Afrika. 19 a. pabaigoje Britanijos Pietų Afrikos bendrovė įsigalėjo Pietų ir Šiaurės Rodezijoje (dabar Zimbabvė ir Zambija). 1885 buvo įkurti Bechuanalando (dabar Botsvana), 1891 – Nyasalando (dabar Malavis) protektoratai. Po Būrų karo (1899–1902) britai panaikino Oranės bei Transvalio respublikas ir 1910 iš Kaapo, Natalio, Oranės ir Transvalio kolonijų sukūrė Pietų Afrikos Sąjungos dominiją. Vakarų Afrikoje Didžioji Britanija 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje išplėtė Aukso Kranto, Siera Leonės ir ypač Nigerijos kolonijas.
Afrikoje daug kolonijų įgijo ir Prancūzija. 1881 jos protektoratu tapo Tunisas, 1912 – didžioji dalis Maroko (likusioji – Ispanijos). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Prancūzija užėmė didžiają dalį Vakarų ir Vidurio Afrikos. 1894–1905 visos jos kolonijos Vakarų Afrikoje buvo sujungtos į Prancūzijos Vakarų Afriką, 1910 Vidurio Afrikoje – į Prancūzijos Pusiaujo Afriką. Madagaskaras 1895 tapo Prancūzijos protektoratu, 1896 – kolonija. 1896 Prancūzija, užėmusi dalį Somalio, įkūrė Prancūzijos Somalio Kranto koloniją (dabar Džibutis).
į vergiją varomi afrikiečiai (19 a. piešinys)
Į Afrikos dalybas įsitraukė ir Vokietija. 1884 jos protektoratu tapo Pietvakarių Afrika (dabar Namibija), Kamerūnas, 1885 – Togas, 1889 – Ruanda-Urundis (dabar Ruanda ir Burundis), Tanganika (dabartinės Tanzanijos žemyninė dalis). 1890 visos jos kolonijos Rytų Afrikoje buvo pavadintos Vokietijos Rytų Afrika. 1884–85 Belgija užvaldė vadinamąjį Belgijos Kongą (dabar Kongo Demokratinė Respublika). 1882–90 Italija užgrobė Eritrėją, atskirdama Etiopiją nuo jūros. 1895–96 ji mėgino nukariauti ir Etiopiją, bet pralaimėjo. 1889 primetė protektorato statusą dabartinio Somalio pietryčių daliai. 1912 italai iš Turkijos atėmė Tripolitaniją ir Kirenaiką (dabar Libija). Portugalija išplėtė savo valdas Angoloje ir Mozambike. 19 a. pabaigoje Ispanijos protektoratu tapo Rio de Oro (dabar Vakarų Sachara).
I pasaulinio karo išvakarėse Europos valstybės buvo pasidalijusios visą Afriką; nepriklausomos liko tik Etiopija ir Liberija. Kolonijiniais laikais Afrika pamažu įtraukta į pasaulinę ūkio sistemą. Europos šalims ji pradėjo tiekti žaliavų pramonei ir žemės ūkio produktų. Kūrėsi miestai. Formavosi vadinamoji kolonijinė visuomenė. Atsirado prekybininkų ir verslininkų, susijusių su Vakarų Europa, samdomų darbininkų, į rinką orientuotų valstiečių sluoksnių. Plėtojosi kultūra, tačiau Afrikos industrializacija buvo menka, ūkio struktūra daugiausia pritaikyta metropolijų poreikiams tenkinti.
Dekolonizacija ir nepriklausomybės laikai
Afrikos dekolonizacijos požymiai išryškėjo po I pasaulinio karo. 1919 Tautų Sąjunga suteikė Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Belgijai ir Pietų Afrikos Sąjungai teisę valdyti buvusios Vokietijos kolonijas kaip mandatines teritorijas. 1922 Didžioji Britanija pripažino Egipto suverenitetą, tačiau tik 1936 jis įgijo realią nepriklausomybę. 1934 remdamasi Westminsterio statutu (1931) suverenitetą įgijo Pietų Afrikos Sąjunga. Po II pasaulinio karo Afrikos tautos nepriklausomybę įgijo 2 būdais: taikiu ir ginkluotos kovos. Antikolonijiniai sukilimai įvyko Madagaskare (1947–48), Kenijoje (1952–57), Alžyre (1954–62), Kamerūne (1956–59), Angoloje, Mozambike ir Bisau Gvinėjoje (7 dešimtmetyje–8 dešimtmečio pirmoje pusėje), Rodezijoje (1965–79), Namibijoje (1966–88). Visos kitos kolonijos nepriklausomybę pasiekė taikiu būdu, kai metropolijos, siekdamos išlaikyti ekonominę ir kultūrinę įtaką, pačios perduodavo valdžią afrikiečiams. Didelę įtaką turėjo 5 dešimtmečio pabaigoje prasidėjęs Šaltasis karas: SSRS ir jos sąjungininkės, remdamos Afrikos tautų išsivadavimą, siekė didinti savo įtaką, diegė socializmą.
Afrikos dekolonizacijos procesas vyko 3 etapais (Dekolonizacijos laikotarpio žemėlapis). Per 1 etapą (1950–59) nepriklausomos tapo Šiaurės Afrikos arabų šalys (išskyrus Alžyrą, 1962), Gana ir Gvinėja. Per 2 etapą (1960–70) nepriklausomybę gavo dauguma Afrikos šalių (1960 – 17 valstybių). Per 3 etapą (8 dešimtmečio viduryje–1990) nepriklausomos tapo Portugalijos kolonijos, Komorai, Seišeliai, Afarų ir isų teritorija (dabar Džibutis), Rodezija (dabar Zimbabvė) ir Pietvakarių Afrika (dabar Namibija). 1975 Ispanija Vakarų Sacharą perdavė Jungtinių Tautų globai, tačiau ją užėmė Marokas. Nuo 1948 rasistinės Pietų Afrikos Sąjungos (nuo 1961 Pietų Afrikos Respublika) baltųjų mažuma vykdė apartheido politiką, dėl to jos, kaip nepriklausomos valstybės, nepripažino dauguma pasaulio valstybių. 1993 apartheidas buvo panaikintas. 1993, atsiskyrusi nuo Etiopijos, nepriklausomybę iškovojo Eritrėja.
dekolonizacijos laikotarpio Afrika (1960–90)
Įgijusios nepriklausomybę Afrikos šalys iš pradžių daugiausia orientavosi į buvusių metropolijų politines sistemas, tačiau neturėjo demokratinio gyvenimo patirties. Daug kur išlikusi senoji gentinė visuomenės organizacija trukdė plėtotis šiuolaikinėms valstybėms. Be to, Afrikos šalys liko ekonomiškai priklausomos nuo buvusių metropolijų, todėl daugelį jų ištiko politinė ir ekonominė krizės. Įsigalėjo autoritarizmas, vienpartiniai arba pseudoparlamentiniai režimai. Prasidėjo kariniai perversmai. Beveik pusėje Afrikos valstybių valdžią užgrobė kariškiai, todėl sustiprėjo jos centralizacija. Tokia valdymo forma gerai derėjo su tradiciniu vado kultu. Dažnai Afrikos valstybių raidos politiniams modeliams didelės įtakos turėjo išorinės priežastys, t. y. Vakarų ir Rytų šalių varžybos. 7–9 dešimtmetyje apie 20 valstybių (Alžyras, Angola, Beninas, Egiptas, Etiopija, Gana, Gvinėja, Kongas ir kitos) palaikė artimus politinius, karinius ir ideologinius ryšius su SSRS bei kitomis socialistinėmis šalimis ir laikėsi vadinamosios socialistinės orientacijos, kuri dažniausiai sukeldavo ūkio krizę. Socialistinės sistemos žlugimas ją dar labiau paaštrino, dėl to nuo 10 dešimtmečio daugelis Afrikos šalių, Vakarų valstybių skatinamos, ėmėsi demokratinių reformų, dažnai tik paviršutiniškų. Nuo 1990 beveik visose Afrikos šalyse kūrėsi opozicinės partijos. Nuo 10 dešimtmečio vidurio po daugelio stagnacijos metų ūkinė veikla ėmė atgyti. 27 Afrikos šalyse 1995 ekonominės plėtros tempai buvo didesni už gyventojų skaičiaus augimą. Vis dėlto Afrika lieka labiausiai atsilikęs pasaulio regionas.
2297