Ãfrikos relgijos
Statistika
Afrikai būdinga religijų gausumas ir didelė jų įvairovė. 45,4 % gyventojų – krikščionys (1984), iš jų 40 % katalikų, 36,1 % protestantų (8,6 % anglikonų, yra baptistų, evangelikų reformatų), 9,5 % stačiatikių; krikščionims priskiriami ir vadinamųjų nepriklausomų Bažnyčių tikintieji (14,4 %). Krikščionybė labiausiai paplitusi Vidurio ir Pietų Afrikoje. Islamą išpažįsta 41,5 % gyventojų (daugumą sudaro sunitai, jie gyvena daugiausia Šiaurės, Vidurio ir Rytų Afrikoje; šiitai susitelkę Pietų Afrikoje). 12,3 % gyventojų yra Afrikos tradicinių (pirmykščių) religijų išpažinėjai (dauguma gyvena į pietus nuo Sacharos). 0,8 % gyventojų išpažįsta kitas religijas; hinduistų (jų daugiausia Pietų Afrikos Respublikoje) ir bahajų yra po 1,2 milijono.
Afrikos religijos
Krikščionybė
Krikščionybė pradėjo plisti 2–3 a. Šiaurės Afrikoje; čia vyravo iki 9 a., ilgainiui ją nustelbė islamas (išliko tik Koptų ir Etiopų Bažnyčių tikinčiųjų; abi šios Bažnyčios dar vadinamos Koptų Bažnyčia). 17–18 a. Vidurio, Pietų ir Vakarų Afrikoje krikščionybę ėmė skleisti čia įsikūrę europiečiai. Nuo 19 a. Vakarų Afrikoje didžiausią įtaką darė protestantų misionieriai. Katalikybės ir protestantizmo paplitimo Afrikoje zonos daugiausia sutampa su Europos šalių (katalikiškųjų ir protestantiškųjų) buvusiomis kolonijomis, prekybos regionais. Stačiatikiai daugiausia susitelkę Egipte, dar yra Etiopijoje, Kenijoje, Konge, Ugandoje. 20 a. antroje pusėje Afrikoje krikščionių sparčiai daugėjo: 1970–85 kasmet po 3,55 % (0,8 % daugiau už gyventojų prieaugį).
Nepriklausomos Bažnyčios
Nepriklausomos Bažnyčios (dar vadinamos afrikietiškomis krikščioniškosiomis religijomis) ėmė rastis 19 a. 9 dešimtmetyje Vidurio ir Pietų Afrikoje. Jos krikščionybę derina su Afrikos tradicinėmis (pirmykštėmis) religijomis. Dvasiniai vadovai (religijų pradininkai ar jų įpėdiniai) remiasi daugiausia Biblija, skelbiasi esą pranašai, propaguoja Juodojo Mesijo idėją. Krikščioniškosios apeigos derinamos su tradicinių religijų apeigomis (iniciacijos ir Krikšto sakramento apeigos, kolektyvinės maldos su šokiais iki religinės ekstazės). Šių religijų tikinčiųjų bendruomenės (vadinamosios Bažnyčios) yra savarankiškos, kiekviena turi savo dvasinį vadovą. Jų yra daugiau kaip 6000 (daugiausia Pietų Afrikos Respublikoje); kiekvienai priklauso nuo kelių šimtų iki kelių milijonų tikinčiųjų. Susikūrė dviem būdais: tikinčiųjų grupės atsiskyrė nuo krikščioniškųjų misijų (Marijos Legionas, Kenijoje įkurtas 1963) arba jas subūrė (tokių daugiausia) religinių visuomeninių (dažniausiai antikolonijinių) judėjimų vadovai. Pastaruoju būdu susikūrusios: Dvylikos Apaštalų Bažnyčia, įkurta 1913 W. W. Harriso Dramblio Kaulo Krante; Jėzaus Kristaus Bažnyčia Žemėje, įkurta 1921 S. Kimbangu Konge; Apaštališkoji Bažnyčia, įkurta J. Masowe’s Pietų Afrikos Respublikoje; Aladura (grupė religijų, įkurta 20 a. 3 dešimtmetyje Vakarų Afrikoje, daugiausia Nigerijoje) ir kitos.
Islamas
Islamą 7 a. antroje pusėje–8 a. Šiaurės Afrikoje (Viduržemio jūros pakrantėse nuo Egipto iki Maroko) pradėjo skleisti arabai. 9 a. islamas tapo vyraujančia religija visoje Šiaurės Afrikoje. Rytų Afriką islamas pasiekė 7 a. pabaigoje; iš Egipto plito per Sudaną iki Etiopijos, iš Arabijos pusiasalio – iki Somalio, Kenijos ir Tanzanijos. Į Vakarų Afriką islamas pateko iš Magribo per Sacharą. Nuo 11 a. islamą skleidė jį priėmusi senovės Ganos, Malio, 15–16 a. – Songajaus aukštuomenė. 16 a. islamas įsigalėjo arabų užkariautoje Nubijoje. Afrikoje islamas sparčiai plito 18–19 amžiuje. Kaimuose labiausiai paplitęs vadinamasis juodasis islamas. Jo išpažinėjai islamo doktriną ir apeigas derina su animistiniais tikėjimais (animizmas), protėvių kultu ir tradiciniais ritualais (vietinių šventųjų kultu, maldininkų kelionėmis į vietines šventąsias vietas).
Tradicinės (pirmykštės) religijos (tikėjimai)
Bakotų genties protėvio dvasios atvaizdas (Gabonas)
Tradicinės (pirmykštės) religijos (tikėjimai) daugiausia išpažįstamos tautų ir genčių, gyvenančių į pietus nuo Sacharos (apie 30 % regiono gyventojų). Jos pagrįstos mitologija; būdinga animizmas, antropomorfizmas, zoomorfizmas, fetišizmas, totemizmas, protėvių kultas, politeizmas. Kiekvienos etninės grupės (dažniausiai genties) religija turi savitą šių elementų derinį. Nepaisant įvairovės, panašiomis gamtinėmis, ūkio sanklodos ir visuomeninėmis politinėmis sąlygomis gyvenančių etninių grupių religijos turi daug bendrumų. Pagal tai jungiamos į 4 grupes: medžiotojų, piemenų, savanos žemdirbių ir miško žemdirbių. Visoms (su labai retomis išimtimis) būdingas tikėjimas aukščiausiąja būtybe (vadinama įvairiais vardais: Amma, Džoku, Katonda, Leza, Olorunu ir kitais). Dažniausiai tai yra visagalis kūrėjas, aukščiausiasis teisėjas, genties protėvis, dievybių hierarchijoje užimantis svarbiausią vietą (tai liudija mitai, maldos), bet kultas nėra išplėtotas (labai mažai jam skirta šventyklų, atvaizdų, religinių apeigų). Žemesnio rango dievybės ir dvasios (ypač būdingos miško žemdirbių religijoms) įkūnija dažniausiai gamtos jėgas. Jos bendros genčiai arba genties daliai.
Dievybės sudaro panteoną, turi joms skirtų šventyklų; atliekami ritualai, švenčiamos šventės, žyniai aukoja aukas. Protėvių kultas (nebūdingas tik medžiotojams), pagrįstas tikėjimu sielos nemirtingumu, paplito atsiradus socialinei diferenciacijai. Protėvių dvasios yra aukščiausiosios būtybės ir žmonių tarpininkės. Ribos tarp dievybių ir protėvių dvasių nėra ryškios; genčių vadų protėviai dažnai garbinami kaip dievybės. Vienoms medžiotojų religijoms būdingas iš mitologijos perimtas antropomorfizmas (Kongo upės baseino gentys personifikuoja lietų, perkūną, žaibą) ar zoomorfizmas (bušmėnų Cgaangas – vabzdys maldininkas, mitinis herojus ir protėvis, davęs ugnį, išmokęs amatų), kitoms – totemizmas (pigmėjų gentys save paprastai kildina iš totemų – gyvatės, leopardo, beždžionės ir kitų) ar fetišizmas (Vakarų Afrikoje garbinamas medžio dirbinys, akmuo, gyvūno kūno dalys). Gausu dievybių, susijusių su žeme ir vandeniu (smauglys, gyvatė); daugiausia jų turi Pietų ir Vidurio Afrikos žemdirbių gentys.
Ibų genties namų sargas Ikenga (Nigerija)
Vambuelų genties vaisingumo fetišas (Tanzanija)