šv. Agota (paminklinio stulpo su šv. Agotos skulptūra fragmentas (liaudies skulptūra, 20 a. 2–3 dešimtmetis, Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios šventorius, Liškiava)
Agotà, šventoji mergelė, kankinė. Šventė – Katalikų Bažnyčioje vasario 5, Stačiatikių Bažnyčioje – vasario 18. Manoma, gyveno 3 a. Katanijoje (Sicilija). Nukankinta valdant imperatoriui Decijui (249–51). Minima Jeronimo martirologijuje Martyrologium Hieronymianum (5 a.). 6 a. buvo sukurtas Agotos gyvenimo aprašymas, juo rėmėsi vėlesni jos gyvenimo aprašymai. Anot legendų, Agota gimė Katanijoje kilmingoje ir turtingoje šeimoje. Priėmusi krikšionybę nusprendė gyventi skaisčiai. Jos grožiu susižavėjęs ir ją pamilęs pagonis Sicilijos gubernatorius Kvintianas prašė už jo tekėti. Jai atsisakius buvo verčiama tarnauti deivei Vestai tikintis, kad atsisakys krikščionybės. Vėliau buvo atiduota į viešnamį, bet ir čia išsaugojo skaistybę. Imperatoriui Decijui Romos imperijoje pradėjus persekioti krikščionis buvo įkalinta ir žiauriai kankinama.
Agota visus kankinimus ištverdavo ir stebuklingai nenukentėdavo, todėl įsiutęs Kvintianas liepė ją nužudyti – Agota mirė deginama ant lėtos ir kaitrios ugnies, manoma, ant žarijų. Pagal kitas legendas, kankinat kalėjime jai buvo nukirstos krūtys. Atributai – replės ir lėkštė su krūtimis, palmės šakelė, duona; kartais vaizduojama su raktais, degančiu bokštu ar namu (tikima, kad per Etnos išsiveržimą Agotos šydas pakreipė lavos srautą ir išgelbėjo miestą). Relikvijos saugomos Katanijos katedroje. Tikima, kad ji saugo nuo ugnies. Maltos riterių ordino, varpų liejikų, Katanijos, Sicilijos ir Maltos globėja.
Agota. Šv. Agotos kankinystė (dailininkas Sebastiano del Piombo, aliejus, 1520, Pitti rūmai, Florencija)
Lietuvoje nuo seno tikima, kad Agotos duona saugo namus nuo žaibo ir gaisro.
paminklinis stulpas su šv. Agotos skulptūra (skulptorius A. Vaura, 1996, Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios šventorius, Liškiava)