agrarzmas (lot. agrarius – žemės), socialinė doktrina ir ja paremtas judėjimas. Agrarizmo šalininkų teigimu, ūkio pagrindas – žemės ūkis, o valstietija – visos visuomenės ir tautos pagrindinė dalis. Agrarizmo doktrina rėmėsi daugelis agrarinių partijų.
Doktrina atsirado 19 a. pradžioje Vokietijoje, išpopuliarėjo 19 a. viduryje ir 20 a. pradžioje daugiausia per Rytų ir Vidurio Europos tautų (lenkų, vengrų) atgimimą, nes valstietija sudarė jų pagrindą. Nuo 19 a. pabaigos Vakarų, nuo 20 a. vidurio ir Vidurio Europoje dėl sparčios industrializacijos ir urbanizacijos, žemės ūkio lyginamosios dalies mažėjimo agrarizmo įtaka sumenko. 20 a. pabaigoje agrarizmo idėjomis iš dalies rėmėsi tik viena kita dažnai nelabai įtakinga partija.
Lietuvoje
Lietuvoje agrarizmą 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje populiarino tautinio sąjūdžio veikėjai aušrininkai ir ypač varpininkai. Juo iš dalies rėmėsi ir sargiečiai. Vėliau agrarizmu savo politiką grindė Lietuvos valstiečių sąjunga. Savitą agrarizmo formą, vadinamąją ūkininkiškąją visuomenę, populiarino J. P. Aleksa. 1920–40 beveik nė viena lietuvių partija bent dėl propagandos motyvų neatsiribojo nuo agrarizmo. Jis 1944–53 buvo populiarus ir tarp Lietuvos partizanų.
1988–90 agrarizmą iš tradicijos propagavo ir dalis Sąjūdžio, t. p. dalis atkurtų tradicinių partijų veikėjų bei leidinių. Praėjus keleriems metams po nepriklausomybės atkūrimo paaiškėjo, kad nei žemės ūkis, nei valstietija neturi tokios reikšmės visuomenei kaip 19 a. antroje pusėje–20 a. pirmoje pusėje, ir agrarizmo įtaka ėmė menkėti. Ją silpnino ir siekis įstoti į Europos Sąjungą, kurios daugelyje ekonomiškai stiprių šalių valstiečiai tesudaro 2–5 % gyventojų.
1412