agrèsija (lot. aggressio – užpuolimas), žmogaus elgesys, nukreiptas prieš kitą žmogų, gyvą būtybę arba negyvą objektą. Juo siekiama sukelti skausmą arba padaryti žalos (fizinės, materialinės, psichologinės). Agresyviu elgesiu paprastai mėginama išsivaduoti iš nemalonios, įtemptos psichinės būsenos ar konfliktinės situacijos, kartais tai priemonė geidžiamam tikslui pasiekti. Agresyvios būsenos dažniausiai esti supykęs žmogus, todėl jis negali kontroliuoti savo veiksmų, būna impulsyvus, įtarus, nuolat pasiruošęs gintis. Pagal raiškos būdą agresija gali būti primityvi, atvira (kandimas, mušimas, spardymas, spjaudymas, keikimasis, agresyvus ginčas) arba sublimuota (apkalbos, šmeižtas, niekinimas, menkinimas, slaptas kenkimas); fizinė (jėgos demonstravimas, siekimas sužeisti ar net nužudyti) arba verbalinė (žodinė); tiesioginė (nukreipta į nepasitenkinimo, priešiškumo objektą) arba perkeltinė (nukreipta į kitą asmenį, nes taip išreikšti agresiją yra saugiau). Remiantis vyraujančiais elgesio motyvais galima išskirti agresijos pagrindines formas: impulsyvią gynybinę, instrumentinę, priešišką piktybinę. Impulsyvi gynybinė agresija dažniausiai kyla, kai žmogus patiria frustraciją, kai jam kas nors grasina, nori pakenkti; ši agresijos forma pasireiškia susidarius netikėtai situacijai: kai žmogus yra labai susijaudinęs, neturi laiko apsvarstyti visų galimų alternatyvų ir numatyti savo veiksmų padarinių. Instrumentinės agresijos veiksmai gali būti apgalvoti iš anksto ir, palyginti su impulsyvia gynybine agresija, daug mažiau priklauso nuo konkrečios situacijos. Be tiesioginės žalos kitam žmogui, siekiama ir kitų tikslų (pavyzdžiui, paauglys gali užpulti praeivį gatvėje norėdamas iš jo atimti pinigus arba įrodyti grupei savo pranašumą). Priešiškos piktybinės agresijos atveju naudojama prievarta ir smurtas yra savitiksliai: siekiama sukelti kitam žmogui skausmą ir diskomfortą (šie agresyvūs veiksmai paprastai yra intensyvūs, ilgalaikiai, žeminantys aukos orumą). Objektu dažniausiai pasirenkama negalinti duoti adekvataus atkirčio auka.
Agresijos atsiradimo priežastis aiškina keturios pagrindinės teorijos: instinktų, frustracijos, socialinio mokymosi ir socialinė kognityvinė. Instinktų teorijos kūrėjai (S. Freudas, K. Lorenzas) kėlė prielaidą, jog agresyvus elgesys yra įgimtas, todėl agresija yra neišvengiama ir nepanaikinama. Jų manymu, egzistuoja vienintelis būdas jai sušvelninti – agresiją išreikšti socialiai priimtinu būdu (pavyzdžiui, sporto varžybose). Frustracijos teorijos kūrėjai (J. Dollardas ir kiti) vieni pirmųjų akcentavo išorinių sąlygų įtaką agresijai reikštis. Jie pateikė prielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos padarinys. Agresiją galima sušvelninti šiais būdais: pašalinti frustracijos šaltinį, tada nebebus agresijos motyvo; žmogus, patyręs frustraciją, turi išreikšti bent šiek tiek agresijos, kad įvyktų savotiškas apsivalymas, arba katarsis. Socialinio mokymosi teorijos autoriaus A. Banduros teigimu, agresija yra specifinė elgesio forma, kurios išmokstama ir kuri naudojama taip, kaip ir kitos socialinio elgesio formos. Agresijos mokymosi svarbiausias būdas – modeliavimas arba mokymasis stebint. Ji įsitvirtina žmogaus elgesyje, kai tampa veiksminga priemone tikslams pasiekti. Socialinės kognityvinės teorijos kūrėjai (K. A. Dodge’as ir kiti) pabrėžė, kad agresiją gali skatinti informacijos apdorojimo trūkumai: netikslus stimulų kodavimas, klaidinga jų interpretacija, agresyvių atsakomųjų reakcijų generavimas, pozityvių agresyvaus elgesio padarinių prognozavimas ir kita. Remiantis šia teorija agresija gali būti modifikuojama taikant įvairius socialinių kognityvinių įgūdžių lavinimo metodus.
2271